Malda

Tas karštas troškimas
parnešti iš dangaus vandens,
palietus lūpomis,
įpilt į uždarytą širdį,
kad taptų ugnimi šventa,
kada tikrai reikėjo nemiegoti.

Uoloj liks baltos pėdos,
vedančios į skaisčią viltį,
kurioj galėjome nebūti,
jei ne tikėjimo atgimdanti tiesa,
pasvirusi į kryžių,
tiesiai paukščiams virš galvų
per pačią audrą
amžinybės lopšyje.