Puolę angelai

Abipus nematomų vartų
Kaltumo bangos jų valtį sudaužė.
Lyg šmėklos bemarškiniai surakintom rankom
Jie bėgo vandeniniais veidrodžių paviršiais
Nuo metalinių dievo atspindžių.
Iš perštinčių akių
Byrėjo pelenai svajų, sudegintų ant laužo,
Ir kilo feniksais virš išbarstyto kapo.
Vien susiliejęs laisvės ir metalo kvapas
Išnykdamas pakibo prieblandoj tirštais rūkais.
Vėl nepasisekė Kažkam medžioklė su kančios tinklais:
Juos miegančius abu artumas saugojo,
Kuris, vos tik uzgimęs meilėj, medžių ašarom kaltai
Į kūnų šilumą lašėjo,
Kvepėdamas šviežiais pušų sakais.
Į rausvą drobę susisupęs vėjas
Mėnulio šuliniuos per naktį meilės deivę gaudė.
Ir švelniai, lūpų sueitim ragaudami,
Jie sėmė tą mėnulį kibirais,
O rojaus sodų obuoliais
Išdaužė dievui langus,
Nes žvilgsniuos paslėpti,
Blakstienom pridengti  nakties kerai -
Du šiąnakt puolę angelai - 
Nors meilė baigias, amžinai
Bus gražesni už dangų.