Geras Milžinas ir pikčiurna Pabaldinis

Dar nuo tų laikų kai skraidė
Laumės, Kaukai, Aitvarai
Prie gūdaus, pelkėto raisto
Namas stovi jau seniai.
Ne raganiaus ir ne žynio
Tie seni, seni namai
Jau kadų kadais gyvena
Geras Milžinas tenai.
Stovi skobniai ąžuoliniai
Prie kitų nesės- suluš,
Puodas košei geležinis,
Šaukštas- nepakels žmogus!
Pusryčiams jam- kalnas košės,
Duonos dešimt kepalų,
O po to skubiai jo laukia
Šimtas milžino darbų:
Reikia debesis vaikyti-
Juk antraip dangus užgrius,
Upės vagą išvalyti
Stumdyt akmenis sunkius,
Bet didžiausias darbas laukia
Gero Milžino tada,
Kai iš raisto naktį lenda
Piktas senis Pabalda.
Priešais jį visuomet skrenda
Šimtas tūkstančių uodų
Ką pamatę gelia, kanda
Susitikti juos baugu...
Juodą skraistę seniui neša
Šikšniasparniai keturi...
Ūsai styro pasišiaušę
Plaikstosi barzda baisi...
Kur pasisuka, ten sėja
Tikrą blogį Pabalda
Jau atrodo žemėj vietos
Neužteks jam niekada
Tai, žiūrėk, mažyliams sapną
Piktas senis sutrukdys,
Tai ir vėl Mėnulio pusę
Tas Pabalda nukramtys...
Štai tada ir čiumpa kardą
Geras Milžinas išsyk
Baido uodus, kerta, kerta
Kloja juos šimtais susyk...
Kai uodai jau išvaikyti
Griebia senį už barzdos
„Sėdi sau raiste, bjaurybe ir sėdėk!
Bijok lazdos! „
Inkščia piktas Pabaldinis,
Balina tamsoj akis
„Nebelysiu, netrukdysiu,
Tik paleisk, nebetąsyk... „
Geras Milžinas paleidžia
Pabaldinį per kemsus
Ir į tamsą greit panyra
Kaip šešėlis jis baisus...