Dar visai neseniai,
Kaip pameni
Žaliuose klonių vasaros dūmuos
Violeto rausva ugnimi
Plieskės ožrožės krūmais.
Lietėję šerkšnus ant smilgų lieknų
Nors žiemos neišvengiamos bėdos,
Ten, atkalnėj, tebedega vis
Mano ožrožės vienišas žiedas.
O dabar mes užmišme,
Po šalnos nakties glamonių,
Jug dūmų nėra be ugnies.
Siela, sudegei tu lyg šaknų
Ir dabar jau bejėgė prieš speigą rytų.