Daug dienų

6: 59. Kaip sunkiai gula laikas ant pečių, tamsų antradienį. Rytas buvo blausesnis ir labiau suodinas, nei prostitutės buto prirūkytos virtuvės langas. Lipnus, sudžiovusiom kavos putom priskretęs puodukas priėmė, į save, surūdijusio ir klibančio čiaupo drumzlėtą vandenį.

7: 43. Apsiavęs batus, užsimaukšlinęs šiltą kepurę jis išėjo į ryto naktį. Laiptinėje pusbalsiu kalbėjo eilinis antradienio rytas. 7: 45. Iki darbo 5min. kelio, tad dar spės parūkyti. Kai teko pasisveikinti su į darbą šliaužiančiu kaimynu, lūpos suvirpino delnais pridengtą pridegamą cigaretę.

7: 53. Tamsą sušildo sniego globojami gatvių žibintai. Gatvėje gulė minkštas, apsnigęs žiemos triukšmas. Šilkiniai, ausiai malonūs juodų padangų ir sniego susilietimo garsai, lėtai plūduriavo miesto scenoje. Skubantys, susigūžę siluetai dusliai plaukė baltais šaligatviais. Galvoje, tarp milijono nebaigtų, ryto kava, dantų pasta ir tabaku, atsiduodančių minčių, suposi varginantis, kaip žadintuvas, klausimas.

7: 56. Antradienis. Sniegas. Tamsa. Į darbą. Jo raštinė ryto tamsoje alsavo elektros lempučių šviesa, retkarčiais gulančia ant skubančių praeivių kuprų ir kepurių. Pravėręs raštinės duris įpuolė į sausą realybę. Nusipurtė kojas, o su uždaromom durim užgniaužė snieguotą gatvės trimitų kvėpavimą.   

Atsisėdo prie vieno iš daugelio rašomųjų stalų, stovinčių erdvioje patalpoje, po galingom liuministencinėm lempom. Tas pats klausimas. Palietė mašinėlę, žvilgsniu pasmaugė nesibaigiančią sausų dokumentų krūvą, susiveržė kaklaraištį ir įsistebeilijo per langą. Tokioje svajingoje antradienio ryto tamsoje, galima minkštai ir saugiai glaustis po šiluma alsuojančiais patalais. Taip apsisiausti antklode, kad tamsoje šaltų tik nosies galiukas.

18: 03. Po darbo. Tamsu. Pravėręs raštinės duris jis įnėrė į gaivų žiemos vakaro triukšmą. Spalvoti pirkiniai. Skubančios ponios, smagiai paraudusiais žandais. Ponai, ilgai prabangiais smokingais. Lyg cirkas spalvota minia energingai judėjo gatvių triukšmo orkestre. Tą spalvingą, snieguotą ir tamsų žiemos vakarą, nardydamas tarp praeivių, jis kartojo tą varginantį, įkyrėjusį klausimą.
 
Parėjo namo. Stalo lempos prieblandoje gulėjo medinis rašomasis stalas. Aplink tamsu. Mažoje, minkštoje, lyg vasaros vakaro besileidžianti saulė raudona, stalinės lempos oazė apšvietė juodą plunksnakotį. Sugirgždėjo krėslas. Kartu su atsidusimu, pečius ir kojas atlaisvino staugiantis miesto nuovargis. Pravėręs raudonas šilkines užuolaidas, nuo palangės jis pasiėmė pageltusį, storą popieriaus lapą. Juodas rašalas minkštai išvedžiojo klausimą. “Ir vis dėlto… Kaip atrodo diena”