Rudens lyrika

- Kur tu eini? Juk šitokia pūga! Sušalsi!  - šaukė ji ir laikėsi įsikibusi nagais į šiurkštaus  brezento rankovę.
- Nu ir sušalsiu! Atstok!  - išplėšiau savo rankovę iš jos rankų,  trenkiau durimis ir... pabudau. Gulėjau po pliku ąžuolu, tarp dviejų didelių jo šaknų, įsisukęs  į  apšerkšnijusį  miegmaišį, po galva pasidėjęs kuprinę. Apačioje, kalno papėdėje tekėjo upė. Pasirodo, kad  viso to nebuvo, kad tai buvo tik sapnas ir niekas manęs už rankovės nelaikė, niekas neprašė niekur pasilikti.
Persiverčiau ant kito šono ir taip gulėjau žiūrėdamas į blėstantį  laužą. Rudenį ilgai nepamiegosi  - kas pusvalandį turi keltis ir kurstyt ugnį, užmest naują šūsnį malkų, kitaip apsės šaltis lyg kokia įkyri liga. Išsiropščiu iš miegmaišio, tarsi kokia apsiuva iš namelio, atsiklaupiu ir pučiu žariją. Įsiplieskia dar kelios žarijos, karštas raudonis plečiasi ir įžiebia mažą liepsnelę, kuri pradeda laižyti susmulkintas  alksnių sausšakes. Įmetu beržo tošies ritinėlį ir liepsna pašoka į viršų. Statau į ugnį katiliuką su vandeniu, džiovintais čiobreliais ir mintyse niūniuoju:
Užgeso laužas
Blėsta plėnys
Klajoja upė
Po šventą slėnį
Taip, šis slėnis tikrai šventas. Tai gali pajausti atsirėmęs į ąžuolo liemenį, kai virš galvos pilnatis ir dejuoja viena į kitą besidaužydamos nuogos medžio šakos.
Kvapni  arbata išnešioja šilumą po visą kūną, aitrus  tabako dūmas atmerkia akis. Kitapus laužo į medį atremta muselinė. Dar pasėdėsiu, padūmosiu, saulės dar nėra, dangus dar nenusimetė  skylėto naktinio  apsiausto. O kur skubėti? Juk dėl to aš ir esu čia, kad nors kartą niekur nereiktų skubėti. Ten toli, miestuose, viskas  sukasi  beprotišku greičiu, ten nieko nėra pastovaus. Šiandien tu klausaisi  ramios upės tėkmės, riši  muses laužo šviesoje. Rytoj galbūt kauks pavojaus sirenos, tu eisi per pelenų lauką ir rankose laikysi ne meškerę. Ką gali žinoti kas bus rytoj?  Poryt jūros smėlyje vaikai ras surūdijusį šalmą su keliomis mažomis skylutėmis. Tu jau būsi buvęs. Tik tavoji upė visada atsimins tave,  įsibridusį  į rėvos vidurį, tavo kuprotą siluetą ryto miglose...  Atsimins, verks  ir tekės toliau, kaip tekėjo kadais, kai tu gaudei savo svajonių žvaigždžuvę, tolydžio išnyrančią ir vėl pradingstančią tamsioje sietuvoje.
Gintariniai šlakių ikreliai ridensis dugnu ir lapkričio mėnuo aprengs miškus gedulinga dargana.
Tavo upė visada atsimins tave...