Tada maldoj. O dabar?

Tylioj maldoj kaip avys sekit
Pėdelėm piemenio bandos
Ir pilkus kailius nusimetę
Įleiskit ilgesį šviesos.

Tą lopšį, supantį vaikelio širdį
Delnuos kadaise gimusio žmogaus
Jūs pasidėjot ir pamiršot
Trumpam, ilgiau, ilgam.

Dabar išpurvintus pirštus į gintarinį medų
Nardinkite su nuosėdomis šypsančių akių
Ir tiktai ketvirtį to salsvo bičių kvapo
Palikit užstatui karčios žiemos.