Rašyk
Eilės (76536)
Fantastika (2232)
Esė (1524)
Proza (10703)
Vaikams (2598)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Klausyk! Tai šiurena sušalusiais perlais
Į puolusius medžių lapus žilas rūkas,
Tai vakaras slenka, bekojis, bespalvis,
Toks pilnas tylos, toks žibintų pritrūkęs.

Regi? Trys šešėliai, per dieną pajuodę,
Palaikėj statinėj lauželį kūrena,
Nutirpdę prie lūpų prišalusį gruodą
Aplink trepinėja, blėsuoja, plevena,

O žiežirbos šoka aukštyn – ir užgęsta,
Čia buvo šviesu – čia lyg nieko nebuvo,
Ir nesupranti, ar liūdėta, ar švęsta,
Ar žiba šarvai, ar pamėklės drobulė.

Liepsnos atšvaitai dreskia suodinus veidus.
Ar nuo šilumos kas į tamsą bepasuka?
Klausyk! Ar girdi? Nuo stogų nusileido
Ir atšnara Grimztančio miesto pasakos.


          Gruodžio mėnesio pradžioje, kai akmens grindinį nuberia pirmojo sniego kruopos, o dangus iš lėto leidžiasi link žemės pailsėti po besibaigiančių metų darbų, Keliaujantis studentas užklydo į Grimztančio miesto pakraštį. Drėgnas šaltis naršė jo menko apsiaustėlio skylėse ir gnaibė pirštų, kyšančių iš praplyšusių pirštinių, galiukus. Studentas buvo alkanas ir sužvarbęs. Jis neturėjo kur šią naktį priglausti galvą ir mintijo ar neatsigulus kur tarpuvartėje ir neužbaigus nuolatinių klajonių. Kiek beieškotum gyvenime laimės, kiek besivytum tą nepagaunamą, spindinčią, devyniais sidabriniais balsais giedančią paukštę, ji tik plesteli sparnu, kaip švelnus pavasario vėjelis dvelkteli palei visų žemės saulių ir audrų nugairintą veidą – ir vėl dvyluoja vos įžvelgiama kažkur ten, toli toli, nepasiekiama kaip riba tarp žemės ir dangaus, kaip purios švylių galvutės birželio naktį. Tokių liūdnų minčių kamuojamas Klajojantis studentas nė nepastebėjo, kaip akmenimis grįsta gatvelė baigėsi, betykinančios nakties prietemoje priešaky subolavo apirusi Grimztančio miesto gynybinė siena o už jos – šaltoje migloje skendintys žalmargiai nuo byrančių sniego kruopų užmiesčio laukai. „Dar vieną žiemą“ – drąsino save Klajojantis studentas. „Dar truputį. Jei ne visą žiemą, tai bent šią vieną naktį, o po to – kas bus, tebūnie. Štai ir metalinė statinė pasienyje, tai kas, kad aprūdijusi, sulamdyta, mažam lauželiui kuo puikiausiai tiks. Juk negaliu jo kurti tiesiog ant grindinio – šlapia, patižęs sniegas, lentos iš ana va to apgriuvusio bestogio lyg kapinių seneliuko namo kaip mat sumirktų, virstų tik kartūs kaip pradingusių namo gyventojų prisiminimai dūmai, o ugnelės – tai ne. Nebūtų. Na, bala nematė, liksiu čia naktinėti“.
          Klajojantis studentas skiltuvu įkūrė ugnį sumetęs keletą lentų į statinaitę, o kai virš jos iškilo liepsnos liežuvėliai atkišo jiems nuo šalčio sugrubusius delnus, stebėdamas kaip pūkšteli į tamsėjantį dangų ir nyksta jame žaižaruojantys kibirkščių spiečiai. Vėjas nurimo, o ūkanos apglėbė Grimztantį miestą.

          Klajojantis studentas nė nepajuto kaip jam bestovint ir bešildant sužvarbusius šonus prie lauželio prisiartino dar dvi net nepadoriai skirtingos išvaizdos žmogystos: nenusakomo amžiaus vyriškis, susisupęs į tamsius drabužius, galvą apsigaubęs keistai susukta didžiule vilnone skara ir sabalų kailiniais vilkintis stambus ponas, ant viršugalvio užkepėstinęs žvilgantį katiliuką. Jie ramiai žengė į ugnies nušviestą ratą ir sustojo greta šiluma tvoskiančios aprūdijusios statinaitės. Ir ko gi čia stebėtis, jei sušalęs praeivis stabtelės minutei – kitai prie žioruojančių anglių ir naktyje linksmai traškančios ugnelės?

          -Atata! – džiugiai tarė storasis ponulis ir paskėsčiojo trumpomis, dėl kailinių atrodančiomis dar storesnėmis rankomis – koks gerumas mane apėmė, kai pamačiau ugnelę! Šaltumo tai nešalta, ką jau čia, tik žiemos pradžia, bet akiai atgaiva, o tai šitame mieste, kuris jau visai bebaigiąs nugrimzti, katrame nėr kur nė žvilgsniui užkliūti – tik rūkai, varnos ir pelėdos - nesumeluosiu, retenybė. Jaučiuosi toks geras, toks pamalonintas, kad tikriausiai šiąnakt nieko net neteisiu. Tebūnie. Klausyk, Sapnų pardavėjau – kreipėsi jis į keistai apmuturiuota galva žmogystą – pašildyk tą mano prieskoniais pagardintą vyną, tegu šis nepažįstamasis, kuris, regiu, bus ne kas kitas kaip tik Klajojantis studentas, būna atlygintas šiluma už šilumą, „Do ut dare“*, kaip mokė mane Jo  Neprilygstamoji Šventenybė.
          Klajojantis studentas bemat sumetė, kad prieš jį nesuprantamu būdu kartu vakaroti susiėję paprastas Sapnų pardavėjas ir Jo Didingoji Teisybė Teisėjas. Begal stebėjosi Klajojantis studentas kokia mada Teisėjas naktį klaidžioja po Grimztantį miestą ir dar su Sapnų pardavėju. Stebuklų stebuklai! Ko nenutinka gruodžio pradžios naktį, juk tokiu metu nieko keisto išvysti Jo sūnų žaltvyksle beslankiojanį, išgirsti žiurkes šiukšlyne šnekantis  ar mėnulį paryčiais smuiku griežiant, tačiau šitaip – niekas nepatikėtų, jei kam pasakytum. Taip būna tik kvailoje pasakoje.
Sapnų pardavėjas iš užančio ištraukė skardinį dubenėlį ir nemenką butelį, artipilnį tiršto, aitriai kvepiančio vyno, dantimis ištraukė iš butelio kaklelio kyšantį kamštį ir, kliūstelėjęs dubenėlin prieskoninio, prikišo jį prie spragančių lentų. Vynui pašilus, visi paeiliui gurkštelėjo, pradedant Teisėju ir baigiant Sapnų pardavėju, o kad vakaras neprailgtų, sutarė papasakoti po vieną tikrą istoriją, nesvarbu, ar jam pačiam nutikusią, ar kur girdėtą, kad tik būtų įdomi ir pamokanti. Pirmasis pradėjo Sapnų pardavėjas.

          - Kaip žinote, esu Sapnų pardavėjas. Juo buvo mano tėvas ir mano tėvo tėvas ir jų protėviai, kiek siekia giminės atmintis. Iš kartos į kartą mes mokėmės auginti, malti, maišyti ir kepti sapnus, kad kiekvienas, kuris ateis į krautuvėlę, galėtų išsirinkti pagal savo skonį ir paprotį. Mes kepėme saldžius sapnus vaikams, traškančius ir dvelkiančius aštrokais gražiausių atsiminimų prieskoniais jauniems, tamsesnius, su miela rūgštele suaugusiems ir minkštus, tirpstančius, tarsi ūkanotus senoliams. Tik niekada nesame kepę tų bjauriųjų, ašakotų, su baimių akuotais ir nesumalamais skausmo akmenukais, kuriuos kai kurie Sapnų pardavėjai tiekia kalėjimams ir vaikų prieglaudoms. Nedarėme to ir geriau būsiu paskutinis savo giminėje, nei kada iškepsiu šitokį sapną. Gyvenome neturtingai, bet ir neskurdome, kas rytą pabudę žvelgėme vienas į kitą su meile ir pasitikėjimu, o, kaip žinia, tik taip ir galima nuo mažulyčių daigelių auginti sapnus, kol jie paauga, sutvirtėja, kol gali juos atsargiai surinkti po grūdelį, po lapelį, po virpantį kvapnų žiedelį o po to... Bet ką aš čia, atleiskite...
          Taigi, vakarais, uždarę krautuvėlę, apklostę prieš naktį sapnų daigelius ir savo mažuosius, mes, suaugusieji ir paaugę, susirinkdavome menėje klausytis neišgalvotų pasakojimų, kad nepamirštume kas ir kokie esame, kad prisimintume, kokie turime būti. Tai buvo seni laikai, kai miestas dar nesivadino Grimztančiu, bet visos šios istorijos liko su manim ir gyvens tol, kol aš dar kretėsiu šios žemės keliais, kol jų visų iki vienos neišpasakosiu tiems, kurie sutiks klausytis. Tad jei sutinkate, papasakosiu vieną istoriją. Pasakojimą apie Ilgąją Dieną.

    Pasakojimas apie Ilgąją Dieną








* Duoti kad būtų duota (pasigailėta) (lot.)
2007-11-28 15:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-18 11:26
Moliukė
Prikausto skaityti ir vėl sugrįžti... gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-29 19:45
begemotas
Atidžiai lauksiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-29 08:21
moli
Įdomu, labai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-28 19:36
min
min
Atataaa (: eilėraštis - smagus. paskutinė eilutė - matyt, supranti, bet ritmiką ištaisoma tik sugriovus Grimzdantį miestą, o to nesinori daryti. Sapnų daigeliai. smagus darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-28 17:43
abcdefgh
eilėraštis tai D.Čepauskaitę priminė :)

teksto pradžia tai lyg ir Knuto Hamsuno "Badas".

kodėl man tokios asociacijos kyla? :)

šiaip įdomu skaityti. gal tik į pabaigą apie Sapnų pardavėją kiek išplėsta.

bet neklausykite manęs - nes nemoku rašyti komentarų :)

4 ir lauksime tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-28 16:58
M0NTĖ
jauti sakinį, maloniai nustebino žodžių įvairovė, stilius tik vietomis - vienas kitas skyrybos ženklas, sakinių ilgumas kai kur dirbtinokas - tačiau tai menkniekiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-28 15:41
Žilis _
Be komento 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-28 15:34
cicilvikas
čia ir suaugę gali daug atrast.
pagarba.5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą