Ne viena, o viena

Aš viena, tarp tiek žmonių viena,
Ir norisi tik garsiai klykti.
Sau prie krūtinės priglaudė diena,
Neleido man kaip augalui sunykti.

Aš noriu ir tavęs paklaust, žmogau,
Ar niekad tokios mintys neaplankė?
Ar draugas, ar vienatvė – kas geriau,
Nejaugi taip sunku ištiesti ranką?

Atrodo, pulčiau, apkabinčiau ją,
Kaip šiaudą, kaip mažytę viltį.
O Dieve, jei esi šalia,
Ne angelo, žmogaus balsu prabilki.