Neteisinga valia

„Pamačius gyvenimą tokį, kokį Dievas sukūrė, belieka jam padėkoti, kad sukūrė ir mirtį“ susimąstė mergina. Tamsu. Ji kylą aukštu šlaitu, bandydama tramdyti skruostu riedančias ašaras. Tyla. Ji sustingo, priėjusi kalno viršūnė. Vogčiom žvilgtelėjo žemyn. Nesimatė, kur baigiasi dangus ir prasideda žemė. Užsimerkusi, bei visa jėga sugniaužusi kumščius, ji žengtelėjo arčiau krašto. Visos mintys išgaravo iš galvos. Nebeliko dvejonių, nerimo. Šuolis į prarają. Savižudei krentant žemyn, išsiskleidė jos sijono skvernai ir ši palengva nusileido ant žemės. Pravėrusi savo akis, ji šaltu žvilgsniu apsidairė, įbauginta apčiuopė savo kūną. Parkrito klupėti. Pakėlusi galvą i dangų, garsiai suklykė nesavu balsu:
– Dieve mano, nejau neturi akių? Tiems, kurie prašo gyvybės, suteiki mirtį, o tiems, kurie meldžia mirties, – dovanoji gyvenimą!