Infernalinė moteris ir fleitininkas (I dalis)

(Skiriu Vilnelės Durnelės fleitininkui)

Ak, fleitininke, tavo tokios nekaltos akys
ir lūpos – kaip pabėgusios upės,
kurias sugrąžino tavo fleita.

Kalbėsiu tau atvirai -
kastuvą vadindama kastuvu
ir nevadink manęs kekše, prašau.

Mane čia įkalino vienas veikėjas,
ir niekaip negaliu ištrūkti į šviesą -
gal tu būsi tas kunigas ar kamikadzė?

Iškask tunelį po mano sapnu,
kad galėtume pabėgti į Paryžių
tamsią naktį, kai visi pasigers upėje.

Užlipsim ant Eifelio bokšto viršūnės,
tu grosi fleita ir šoksim žemyn -
kaip balandžiai tiesiai į grindinį.

Tada tu man sugrosi savo meilės laišką,
prausimės fontane kaip benamiai ir
eisim ieškoti savo laimės.