Ant rankų...

      Gatvė. Lyg didžiulis šlapias ir pilkas dangaus apsiaustas butų nutėkštas į pilkų žmonių būrį... Srovele bėgantis šiltas vanduo tarp asfalto plytelių. Rausvais žaibo pjūviais dalinamas dangus ir požemių dundėjimas keliom sekundėm praėjus... Vandens krislelių kuriama muzika į visas keturias puses... Nosį kutenanti lašų ir vėjo harmonija... Vasaros, karščio ir lietaus kvapų sąmyšis... Aplinka tiršta nuo kvapų, garsų, vaizdų ir stichijos,..ir nors nepasemsi kaip sriubos to tirštumo, bet rankos savaime pakyla, čiupdamos gabalėlį erdvės, ir lyg nusivylusios nusileidžia su keliais blizgančiais lašeliais ant jų...
      Ėjau tuo keistai žaviu pilkumu, niūniuodama vieną iš tų depresyvių, bet nuotaiką keliančių paaugliškų "gabalų". Mėgavausi tais keistais pojūčiais, nuo kurių mes beveik visada bėgame, - limpančių blakstienų sunkumu, vis šlapesnių plaukų gludimu, prie jau seniai sausos vietelės neturinčio veido ir vandeniu persisunkusių kedų šlepsėjimu...
      Tarp šių pojūčių sau alkūnėmis kelią prasiskynė kažkur nuo manęs nutolęs keistai pažįstamas balsas:
- Tu šiaip atsargiau... Gal tau gyventi truputėlį nusibodo?..
      Tarp smegenų vingių pasiliko tik du žodžiai: "gyventi" ir "nusibodo", tokie žodžiai, kurie buvo visiškai skirtingi, nesiejami tarpusavyje ir net ne priešingybės, kad būtų galima sakyti, kad jos esančios arti viena kitos, kaip kad meilė ir neapykanta...
- Na tai "nori nutraukti"?, jei jau taip neįtiksi,.. - kažkur vėl iš toli atsklido balsas, lyg kiek per garsiai būtų išlietos mano mintys...
      Tada kažkas pačiupo mane už rankos, kad tik neduokdie nenusižengčiau raudonos spalvos prieštaravimui. Tuokart mano minčių taupyklė, pasičiupus naujai pateiktą informaciją, stengėsi kiek įmanoma labiau ją apdoroti...ir vėl sugedusio procesoriaus refleksas...nesutikimai ir prieštaravimai... Logiškai tie žodžiai buvo labai paprastai derinami, bet, atsijungus loginės paskirties faktoriui, liko tik nesusipratimas...
      Niekada nejaučiau gyvenimo naštos ant savo rankų, nes jo ten ir nebuvo. Aš Jam gulėjau ant tvirtų supančių rankų ir šiltai šypsojausi, kartkartėmis iš pareigos jį pakeikdama, kartais, nusivylus lyg tėvo poelgiu, norėdavau atsisakyti...bet tik kartais... Visada buvau vaikas ir dar labai ilgai juo liksiu...nes tik vaikas gali buti mielas egoistas, švelniai kategoriškas...tik jis gali juoktis plačiai plačiai...žinodamas, kad nesulauks kažkieno neatleidžiančių žvilgsnių...tik dažnokai labai skiriasi tavo noro suaugti ir kitų lūkesčių laikas...
      Ir man, vaikui, nelaikiusiam rankose sunkaus gyvenimo, kažkas grasina jo atėmimu?.. Ar gali atimti tai ko niekada neturėjai iš tiesų?.. Netikėtai įsijungęs loginis faktorius šnabžda "statistika...statistika..." velniop statistiką...aš dar nebuvau statistikoje...ir velniai žino - ten dar labai nenoriu papulti JOKIAIS būdais. O tavęs, mielasis, čia netrūko...tad prašom vėl maloningai išsijungti...
      Tačiau yra asmenų gimstančių ir suaugusiais...tokių kurie gyvi išgyvenimais, tad panašūs į žmones, bet niekada neegzistevę iš tiesų, niekada neturėję vaikystės, tiesiog ėmę ir atsiradę knygos prirašytame puslapyje... Jiems skauda galvas, šonkaulius ir jie galvoja apie gyvenimą vien tam, kad galėtų pateisinti savo egzistenciją tauria misija - apšviesti visuomenę, vis rečiau sugebančią rasti laiko tam šimtui ar keliems šimtams smulkiai prirašytų puslapių, kurie gal ir priverstų susimąstyti ne apie skrandžio turinį, nesvarbu kuo pripildytą alumi ar degtine, rūkyta šonine ar šokoladiniais saldainiais, bet... Visa kas laikina, visa kas amžina... Tai būtent tos priešingybės...kurios labai greta viena kitos...
      Ech,..ir vis dėlto to jau per daug... Tik nežinia iš kieno pusės... Aš tikiu, kad sėdėjimas ant suoliuko šiltoje Maximos parduotuvėje ir gali pasirodyti kiek juokingas...kai žvilgsnis įsmeigtas į viena vietą, o išraiška primena viską praradusių panelių išgyvenimus... Žinoma ir pilvo problemos nebuvo nuklydę per toli... Ir viso to įvertinimas:
- Ko sėdit kaip numirusios?..
      Tad nestebinkim praeinančių vaikinų...gražinkim velniukus į akis ir šelmiškai besijuokiant grįžkim namo...kur šilta vakarienė, arbūzo apvalumai, ir braškių saldumas... Vaidinimas?..o ne... Nebent visas pakolkas tėviškas gyvenimas tik vaidinimas...