(ištrauka)

Padovanokit kas nors man ašaras.
Tai taip tuščia ir be galo kraupu,
kai veidas išdžiūsta, lyg dykumoj
                              šelstanti audra su laiku.

Padovanokti prabėgusi laiką,
ta, kuriame buvau mažas vaikas.
Prisiminimus be galo branginu,
                nes praradau vaikyste
                neilgai teko būti vaiku.

Priskinkit man našlaičiu žiedų,
tik juose ašaras atrandu,
Tą tyrą lengvumą jaučiu šalia,
kada žiedai prie skruostu
                        šiltai prisiliečia.

Padovanokit kas nors man ašaras,
kaip lietus dovanoja žemei lašus,
kaip rasa sudrėkina pavargusias kojas
                                        rytais. 

      našlaičiu žiedai greitai nuvysta....

dar greičiau prabėga vaikystė.
            reikia ašarų, kaip rankose žiedus laikau...

nebėra prisiminimų.
Audroj savo gyvenimą palikau.