Ji visada būdavo ten, visada. Vėl regėjau prieš save tą didingą statinį. Lengvai suknelei plazdant apie kojas Jis atrodė dar labiau akmeninis. Stovėjo galinės sienos nišoje ant pakylos, o tokių pat, iš akmens skaptuotų laiptų platumas vedantis link Jo, trupino mažas moterų figurėles. „Drugeliai, tai tik drugeliai“ suvirpėjo mano lūpos, bet tu nepamatei. Stebėjai tas moteris, tą kvailą žaidimą lyg būtum dienos karalius. Gal ir buvai.., bet aš žinojau, kad Ji yra karalius - sėdinčioji tenai.
Moterys įbėgdavo, užtrukdavo keletą akimirkų ir vėl išnerdavo plazdendamos apdarais. „Drugeliai, laimingi drugeliai, galvojantys, kad čia pieva“. Vienai užsidarius, suknelės kraštas liko kyšoti – melsvas organzos debesėlis... Man pasidarė silpna, pajutau kaip tuoj išrasos nosies galiukas ir aš nugriūsiu.
„ Einam“, - linktelėjai galva Jo pusėn ir aš įsikibau į parankę tik todėl, kad išsilaikyčiau ant kojų. Alkūnės šiluma nuėmė silpnumą – supratau kur einame. Nebegalėjau stabdyti tavęs, nežinojau žodžių, kuriais galėčiau tai padaryti. „Tai tik akimirka, tik viena akimirka, šypsokis, “ – kartojau sau ir šypsojausi. Mes ėjome pačiu viduriu ir visi skyrėsi į šalis, kojos prisiminė laiptus, tuo metu tai gelbėjo.
Kai pasiekėme Jį, keletas ten buvusių moterų prasiskyrė ir tu pasakei: „Žinote, mano žmona tai daro“. Jos visos pražydo kaip pienių laukas laukiantis drugelių kojyčių ir aš nusišypsojau plačiai ir meilingai – negalėjau gąsdinti tų moterų. Privalėjau įžengti tenai. Tuo tarpu kažkas dar buvo viduje ir tas trumputis laukimo sąstingis tapo prieš akis prabėgančio gyvenimo vaizdais. Visi vaizdai siejosi tik su Juo.
Prisiminiau skausmą, visada pirmiausiai būdavo skausmas. Begalinis, smaugiantis, šaltas. Po to - dvasinė mirtis. Tada kiekviena iš mūsų išslinkdavo paslapčia, išbėgdavo rėkdama ir daužydamasi, arba išeidavo lyg niekur nieko ir perbridusi visą tamsią naktį atsidurdavo čia, prie šios šventyklos durų. Jis buvo išganymas, Jis buvo tai, ko nori dvasiškai mirusi moteris. Prisikėlimu mes netikėjom. Jeigu nors viena iš mūsų būtų tikėjusi prisikėlimu, būtų plyšusi iš beviltiško sielvarto dar nepasiekusi kokono.
Ji visada būdavo ten. Ji buvo išganymas ir palaima. Mes atverdavome savo kapo duris, įeidavome ir apkabindavome Ją. Vietos buvo mažai, bet ne dėl to prisiglausdavome prie Jos tvirtai, visu kūnu. Sąmonė pamažu iškeliaudavo.
Tai buvo ciklo dalis. Nelabai gerai žinau, kas įvykdavo po to. Galbūt kiekvienai skirtingai. Aš pradėdavau girdėti kažką panašaus į melodiją. Kažkas niūniuodavo pasąmonės gelmėse, paskui persikeldavo į sapną drauge perkeldamas ir mane, ir tada pabusdavau. Pabudimo akimirką nespėdavau pajusti Jos, nes iš karto rankos lyg besiskleidžiantys žiedlapiai stumtelėdavo duris ir gyvybingumas sugrįždavo.
Žinau, kad būdavo tokių, kurių ciklas nutrūkdavo, bet neturiu nė menkiausio supratimo kaip tai atsitikdavo. Ir tai savaime suprantama – juk manęs niekas neišnešė iš kokono baltu veidu ir marmurine širdimi. Jas laidodavo pievose tarp žiedų ir sakydavo, kad iš prigimties buvę labai nesveikos, bet aš žinojau, kad tai netiesa. Žinojau, kad jų numarintų sielų kūnai, kažkokiu tai būdu pasiekdavo tai, ko tą akimirką trokšdavome visos. Žinojau, kad tai Ji įvykdydavo jų norus, tik nežinojau kaip ir kodėl. Gali būti, kad kada nors sužinosiu.
Tai kas visada būdavo palaima, dabar tapo sunkiu išbandymu. Tie visi kvaili žmonių atrakcionai.. - sutikau užsukti čia tik dėl tavęs. Nesitikėjau, kad užsimanysi jog tai padaryčiau. Visos tos moterys buvo tik imitatorės. Aš taip pat, šiuokart. Žinojau, kad Ji ten yra, jos – ne.
Durys atsivėrė ir aš įėjau. Iš karto visas šaltis iš kojų ūžtelėjo aukštyn ir smogė į gerklę. Neįsivaizduoju, kokio dydžio tada turėjo būti mano akys. Vietos kaip visada buvo labai mažai. Prisiplojau nugara prie durų kiek tik įmanoma, kad tik neprisiliesčiau Jos (aišku, jeigu patekus į vidų, duris dar buvo galima vadinti durimis). Vienintelis dalykas išlikęs iš ciklo buvo tamsa. Gyvybingumas tapo prakeiksmu – pajutau, kad galiu išeiti pražilusi ir visas mano pasiaukojimas šiandienos atrakcijai nueis veltui.
Šviesa sprogo iš už nugaros ir vieną akimirką pamaniau, jog matau Ją – Juodąją Mirtį subėgančią į galinę sieną piktu nevilties atodūsiu.
Tu plačiai šypsojaisi lankstydamasis į visas puses, aš įstengiau tik šypsotis ir pažinti laiptus. Kai vėl atsidūrėme prie šventyklos durų, paklausei: „Tokia karšta diena, gal nori atsigerti ko nors su ledukais? “
Mano stuburas dar tebebuvo apkibęs ledukų plokštelėmis – norėjau kuo greičiau išvysti saulės šviesą. Žengiant per slenkstį privertei mus atsigręžti: „Koks didingas ir tobulas statinys.., mieloji, ar jums tikrai saugu ten? Na žinai.., jūs visada einate ten tik kai norite atsinaujinti?.. “
„O taip, mielasis, tai tik žaidimas. Beveik kaip šiandien“.
Ji visada yra ten, visada. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio tau nesakiau.