Dvi Stasikės vasaros 9d

- Tai vadinasi sugalvojai vesti? – išpūtė dūmus, prisimerkė nuo jų ir, išdidžiai pažvelgęs į Zenoną,
  paklausė Adolis.
-Koks tavo reikalas? - pagalvojo Zenonas, bet garsiai pasakė:
- Kiekvienam ateina savas metas...
- Alų irgi padarei? Beveik būtų laikas- tempė pokalbį Adolis. Zenonui buvo nemalonu, bet jis ir vėl ramiai atsakė:
-Nėra ko skubėti. Dabar šilta, anksti padarytas – surūgs.
- O žinai, ką aš tau pasakysiu? Tu geriau jo visai nedaryk. Ir išvis- jokių daugiau išlaidų vestuvėms...
- Kaip tat? - nieko nesuprasdamas Zenonas griežtai pažiūrėjo į Adolį.
- Stasikė ne tau. Ji yra mano- staiga karštai ištarė jis aukštyn atmesdamas galvą. Kaip tik dabar Adolis atgavo ankstesnį pasitikėjimą .
Vienu metu vaikinas susigūžė lyg nuo stipraus antausio, plačiai išsiplėtė jo juodos akys sviesdamos į Adolį aštrų žvilgsnį. Po minutėlės Zenonas susitvardė, buvo ramus ir šaltai pažvelgė į jį.
- Hm.. Man tai didelė naujiena... - pasakė Zenonas iš netikėtumo truputį patylėjęs. – Per visą tą laiką, kiek mes draugavom, ji man nė karto apie tamstą nebuvo užsiminusi.
- Man atrodo, kad mes draugavom truputį daugiau- įterpė Adolis.
- Bet visdėlto...
- Visaip pasitaiko, net ir truputį susipykti- skubėdamas paaiškinti pertraukė Zenoną. – Aš pats netikėjau, kad koks menkas nesusipratimas gali net iki to privesti. Už tai aš kaltinu tik save ir kol dar laikas noriu tą klaidą atitaisyti.
- Bet gi, kur jūs buvote anksčiau?
- Pats gali būti ramus, už viską bus atsilyginta. Aš juk sakiau- aš kaltas aš vienas ir nukentėsiu.
- Aš ne apie tai- papurtė galvą Zenonas. – Aš norėjau pasakyti, kad tamsta daug galvojai ir abejojai, kad pritraukei, galima sakyti, iki paskutinės minutės... Ar bent esi tikras dėl to, ką dabar kalbi? Ar neįvyks dar viena klaida?
Adolis visai nesitikėjo tokio klausimo
- Ar pats esi girdėjęs tokią patarlę? Dešimt kartų atmatuok, vienuoliktą kirpk. Juk yra apie ką pagalvoti, kaip atrodo?
Nesulaukęs atsakymo, Adolis vėl užsirūkė.
Zenonas susikaupęs tylėjo, bet Adolis ir nelaukė, kol jis ką pasakys.
- Taip, mielasis- tęsė jis drąsiai. – Jei pats esi protingas vyras, mums neteks daug aiškintis nei ginčytis, nei peštis. Tik piemenys triukšmą kelia. Pats, manau, puikiai supranti kame čia reikalas? Kad ji su pačiu draugavo, kad už tavęs išeiti sutiko ir, kad pačiam nieko nepasakojo, už viską tik aš kaltas, kaltas iki to viso prileidęs. Suprask pats- jos merginos mes vyrai- mums priklauso paskutinis žodis? O ji mergina ne pliuškė, gal ne kartą ir apie skirtingą mūsų padėtį pagalvojo... Prisipažinsiu, kad ir aš apie tai labai daug galvojau, svarsčiau, bet visdėlto pabūgau jos netekti.  Šiaip tarp mūsų viskas seniai aišku. Dabar svarbu tai, kaip su pačiu pavyks susitarti. Aš patį užjaučiu- nemalonumas, išlaidos. Bet aš ne niekšas ir ne kiaulė. Už išlaidas aš atsilyginsiu, už nemalonumus taip pat. Aš nesismulkinsiu. Jeigu tik gaunu žodį, tai tą pačią minutę galiu pakloti – čia jis minutėlę stabtelėjo - aštuonis šimtus litų be jokių liudininkų, parašų ir antspaudų. Aš pačiu pasitikiu- tarė jis išdidžiai .
Zenonas pakėlė galvą ir paniekinančiai pažvelgė į įsikarščiavusį Adolį.
- Brolau, tu tik pagalvok, ką perki?
- Kaip tai? - akimirksniu sumišo Adolis, bet vėl greitai susigriebė. – Aš nieko neperku, aš tik noriu pačiam atsilyginti. Pats gi niekuo dėtas, o padarei, aišku, nemažas išlaidas. Važinėjai tokį kelią į miestą, pirkai drabužius, žiedus...
- Aš visa šita pirkau ne tamstai, bet jai- paaiškino Zenonas vėl ramiai- aš tamstos, galima sakyti, net nepažįstu, o iš arčiau matau tik pirmą kartą.
- Na, bet gi pačiam turėtų būti viskas aišku, ką aš reiškiu tame reikale... Juk mes lyg tai išsiaiškinom?
- Ne, pakol kas man niekas neaišku- staiga ryžtingai pasakė Zenonas- o jei bus aišku, aš nepasirengęs stovėti jums skersai kelio. Man tamstos pinigai nereikalingi, aš ir savo turiu užtektinai, o Statikei man nieko negaila. Jei panorės, galės viską pasilaikyti atminimui, jeigu ne- tegu išmeta lauk. Čia jos reikalas, o dėl to,  katram ji priklauso, tegu nusprendžia ji pati. Šį kartą - jai tenka paskutinis žodis.
- Bet gi pats turi pasiimti tai, kas pačiam priklauso- suglumęs iš netikėtumo sumurmėjo Adolis, nors dėl Statikės žodžio jis neabejojo.
- Apie tai geriau nė nekalbėti daugiau, juk mes ne piemenys- staiga pakėlė balsą Zenonas. – Jeigu tamsta man dar nors kartą priminsi apie pinigus, aš įsižeisiu.
- Bet po to, kai ji apsispręs, mes žinoma nesistengsim vienas kitam kenkti? - pradėdamas atsipeikėti paklausė Adolis.
- Tai būtų nedovanotina iš kiekvieno pusės.
- Tada žodis?
- Garbės žodis- atsakė vaikinas ir pakilo, bet jau prie durų stabtelėjo, staiga sugrįžo ir sviedė ant stalo blizgančią monetą:
-Čia už tamstos išlaidas, juk gėrėme abu.