Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter








Daugybė giminių ėjo į Ją. Jos ėjo jau daug metų, o Tvirtovės kaip nesimatė, taip nesimatė. Bet giminės ėjo, tikėdamos, kad anksčiau ar vėliau pasieks Tvirtovę. Keitėsi karta po kartos, vis perduodamos savo palikuonims legendas ir padavimus apie tą paslaptingąją Tvirtovę.
Eiti buvo sunku. Kelyje gimines užklupdavo laukinės gentys, nematyti žvėrys ir pabaisos, jūros, kalnai, uraganai, potvyniai, gaisrai, ligos… Žmonių liko vis mažiau ir mažiau, kol galų gale visai apnykusios giminės susijungė į vieną. Joje bebuvo vos šimtas žmonių. Kai kas jau pradėjo dejuoti, kad nėra prasmės eiti toliau, reikia susirasti patogią vietą ir ten visam laikui apsigyventi. Giminės vadas tuomet buvo dar gana jaunas Baltasis Vilkas. Jis tarė savo abejojantiems gentainiams:
-Jeigu norite, susiraskite saugią ir gražią vietą ir tenai gyvenkite. Aš jums nieko nesakysiu. Bet aš, net jei ir liksiu visiškai vienas, eisiu ir eisiu tolyn, kol prieisiu tai, ką turime prieiti.
Daugiau Baltasis Vilkas nieko nekalbėjo. Tylėjo ir kiti. Visi mąstė – ką gi daryti. Tada išėjo į priekį senis Amasa ir taip prašneko:
-Vadas teisus. Net jeigu mes visi ir žūtume, vis vien turime eiti tik pirmyn. Jeigu pasiliksime kur nors pakeliui gyventi, mums bus, aišku, daug lengviau, nei ieškoti niekieno nematytos Tvirtovės. Bet jei mes sustosime, nebeteksime jokio tikslo. Kam tada mums gyventi? Juk mūsų protėviai prisakė mums ieškoti jos. O be tikslo mes greit išsigimsime ir vis viena žūsime. Tad verčiau garbingai mirti, negu be jokio tikslo sutrūnyti.
Tada prakalbo karys, vardu Tykantis Tigras:
-Jūs abu, žinoma, teisūs. Bet žmonės pavargo, labai pavargo. Mums reikia poilsio. Bent kelis metus pagyventi ramiai, saugioje vietoje, kur sukauptume jėgų, o moterys, nebevarginamos amžinos kelionės, prigimdytų mūsų giminei daug karių.
    Baltasis Vilkas pastovėjo, nunarinęs galvą, ir tada prabilo, bet taip tyliai, kad visi gavo jo klausytis, be galo įtempę klausą:
-Tu, Tigre, gal ir teisus. Gal. Žinoma, gera būtų pailsėti, bet… aš bijau, kad tas poilsis gali ilgai ilgai užsitęsti. Greičiausiai, visam laikui. Tad nereikia gaišti, aš einu. Einu…
Taip giminė ir išsiskyrė. Su Baltuoju Vilku nuėjo apie penkiolika žmonių, o su Tykančiu Tigru liko didžioji dauguma. Jie slėnyje įkūrė kaimelį, pavadino jį Keliu į Tvirtovę ir… liko ten gyventi visam laikui, kaip ir buvo nusakęs Baltasis Vilkas. Kaimelyje liko padavimai apie išėjusius ir apie nepasiekiamą tvirtovę – kaip gražios, bet ne visai realios pasakos.
O Vilko žmonės? Jų beliko penkiese, kiti žuvo. It tuomet jie pasiekė taip visų lauktą tikslą. Ankstų rytą, užlipę ant eilinės perėjos, išvydo keliautojai akinančiai baltas sienas ant aukšto aukšto kalno. Be žodžių visi suprato, kad tai ir yra Tvirtovė. Kariai tik ištiesė rankas link Tvirtovės ir sukalbėjo padėkos maldą savo giminės dievui.
Ir čia visi išvydo, kad Tvirtovė pradėjo tirpti. Taip, taip – ne griūti, byrėti, bet būtent tirpti! Tai buvo taip neįmanoma, kad nė vienas nė žodžio nepratarė, tik it užkerėti žvelgė į nykstantį savo ilgų kelionių ir viso gyvenimo tikslą.
Pirmasis atsipeikėjo vadas:
-Kariai, kas gi tai? Negi daugybė mūsų giminių tiek amžių ėjo į šią Tvirtovę vien tam, kad keli jų ainiai pamatytų nykstančias sienas ir nieko daugiau?
Likę keliautojai tylėjo. Tvirtovė galų gale ištirpo, tik sumirgėjo dar ore jos baltos sienos, ir kalno viršūnė liko visiškai tuščia, lyg niekada joje nieko ir nebūtų buvę.
-O gal tai… miražas? – suabejojo vienas karių.
-Gal iš vis jokios Tvirtovės nė būti nebuvo? Gal ji pati – tik miražas ir nieko daugiau,- tokią dar visai neseniai šventvagišką galėjusią būti mintį išsakė kitas.
-Nežinau, nežinau…- murmėjo Baltasis Vilkas,- kaip ten bebūtų, aš manau, kad tai nebuvo miražas. Tai, mano broliai, buvo toji pati Tvirtovė, į kurią mes tiek amžių ėjome. Man, žinoma, kaip ir jums, skaudu, kad viskas taip netikėtai baigėsi, bet… bet dabar reikia kažką daryti. Negalime mes čia amžinai stovėti ir žiūrėti į tą kalną, ant kurio ką tik stovėjo mūsų didysis tikslas. Einame į kalną.
Taip ir padarė. Netrukus visi buvo šventojo kalno viršūnėje. Ten ničnieko nerado, kas galėtų priminti ką tik čia stūksojusią Tvirtovę.
Ir tada Baltasis Vilkas užgiedojo:

Baltosios sienos, mes einam į jus,
Mes jau jumyse, bet nešildote mūsų.
Baltosios sienos, išnykote amžiams,
Nunešę į nebūtį mūsų žingsnius…

Baltosios sienos, spindėjusios Saulėj,
Mes glostome jūsų lygų paviršių,
Kvėpuojame dulkėm nuo jūs akmenų
Ir norime verkti, bet nebegalim.

Baltosios sienos, išėję į Dangų,
Paimkite mus paskui save,
Iškėlę mes ietis stovėsim Tvirtovėj,
Dangaus mes kariai nuo dabar amžinai.

Sulig paskutiniu žodžiu Baltasis Vilkas sukibirkščiavo ir netrukus išnyko, kaip ir ką tik čia stovėjusi Tvirtovė. Už kelių akimirkų vienas po kito ištirpo ir kiti kariai. Jie galų gale pasiekė Tvirtovę, į kurią tiek ilgai ėjo.
O Kelio Į Tvirtovę kaimelio žmonės? Keli iš jų regėjo blykstelint ryškią šviesą toli šiaurėje, bet ypatingo dėmesio neatkreipė. Jie ir toliau gyveno savo ramų gyvenimą, sekė vaikams keistas ir gražias pasakas apie karžygius, išėjusius ieškoti stebuklingos pilies… O danguje – Tirpstančioje Tvirtovėje – stovėjo penkiolika karių – nes visi po mirties susitiko – žiūrėjo į savo gentainius ir saugojo juos nuo visų negandų, apie kurias kaimiečiai dažnai nė neįtardavo…

2002-05-09 23:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-03 11:26
Dreamsinvader
Nu man toks ispudis, kad cia tokia pasaka kuria gali pasekt senele ar senelis mazameciui anukui ar proanukiui. Gal ir verta isidemet juk kazkada turbut turesiu anuku}:).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-03 20:44
Electra
Labai jau neužbaigta. Kažkaip man kažko čia trūksta...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-06-19 18:33
Irvidas
Na, cia jau nieko mandro - ejo, skilo, nuejo, istirpo ( suprask tapo dievais-saugotojais ). Gal ir parasyta bele parasyt? Suprantu, kad kartais kyla noras parasyt nors kazka ir net taisyt nebutina, nebutina plesti, tobulint... Vienu zodziu - trumpa ir be tikslo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-05-20 15:23
DragonFLY
pasakaite, ir tiek... teko matyti geresniu... labai jau vaikiska...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą