Sielos voras

Per kūną
Lipa
Baltas voras.
Jo kojos raižo
Tarsi plienas.
Raudonų ašarų
Lietus –
Išdegina
Širdies kampus.
Tamsybėj –
Tuštuma nyki,
Voratinklių
Gausa baugi.
Visur supančioja,
Prilimpa,
Gniuždo,
Žeidžia.
Ir rodos
Amžina Ramybė
Tuoj už kampo
Laukia.
Bet ne... – 
Taip būtų per gerai,
Balta žūtis
Nesibaigia
Lengvai...
Ji snaudžia tarsi
Nebyli kančia
Kuri iš lėto
Siurbia
Šviesą į save..
Palikdama
Pilkas gijas.
Kurios it deglas
Pjauna, pančioja
Ir smaugia,
Bei nevilties
Gaida
Užstaugia!!!

Kaskart prireiks
Atrasti –
Šulinį šviesos
Pripildant
Gėrio ir vilties
Rasos.