Atspindžiai

Jis ateidavo vakarais. Paspausdavo skambučio mygtuką šalia durų: vieną, antrą kartą. Duris aš palikdavau neužrakintas. Kiek patrypčiojęs koridoriuje jis atsargiai palenkdavo rankeną ir be garso įsmukdavo vidun. Stabtelėdavo klausiamai žvelgdamas į mane ir nesulaukęs atsakymo skubiai perėjęs kambarį klestelėdavo į kėdę šalimais.

Jo atėjimą aš stebėdavau atspindyje lango stikle, kiekvieną kartą viskas vykdavo lygiai taip pat, lyg seniai vaidinamoje teatro pjesėje. Taigi, vakarais jis sėdėdavo šalia manęs. Kartu žvelgdavom pro langą. Galbūt galėčiau vadinti jį savo draugu, juk ateidavo jis kasdien. Jis ateidavo vakarais.

Paprastai mes nekalbėdavom. Tiesa, kartais aš pasiūlydavau arbatos. Paėmęs puoduką jis padėkodavo ir lyg tarp kitko papasakodavo kokią linksma istorijėlę iš vaikystės arba ką įdomaus tą dieną nuveikęs. Apie sutiktus žmones ir apie draugus. Pirmas kalbos jis niekada nepradėdavo.

Tiktai tądien jis ilgai žvelgė į mane ir pagaliau prabilo.
- Žinai, sako – Aš ne tik pas tave lankausi. Kiekvieną sekmadienio popietę aš būnu pas ponią Jakimovą.
- Ko tau ten? – neiškenčiau.
- Na, ji iškepa sausainių, arbatos padaro, o aš dažniausiai atnešu saldainių dėžutę..., - pajutęs mano nepatiklų žvilgsnį jis tesė toliau. – Sutikau ją eidamas pas tave, sankryžoje prie šviesoforo. Degė raudona šviesa ir aš paspaudžiau šviesoforo mygtuką. Tuomet išgirdau jos balsą sau už nugaros. „Vaikeli, - sako ji, - gali nevargti, tas mygtukas neveikia, žalia šviesa automatiškai užsidega. Aš čia priešais gyvenu, štai ten langas, -  parodė, - žinau! “.
- Betgi kodėl..., - pradėjau aš.
- Kodėl, kodėl, - nutraukė jis mane. – Na man tiesiog įdomu. Įdomu kaip tampama visą dieną pro langą gatvę stebinčia senute. Man įdomu, ką ji žaisdavo vaikystėje, kiek turėjo brolių ir seserų, kuo užsiėmė jos tėvai, o vėliau ir ji pati, ir kokios buvo jos svajonės. Noriu žinoti, kada iš jos buvo atimta tai, ko ji troško.
- Galbūt ji tiesiog nieko netroško, - įsiterpiau aš.
- Juk taip nebūna, - rimtai atsakė mano draugas ir tądien viens kitam nebepratarėme nė žodžio.

Žvelgiau į kieme žaidžiančius vaikus. Greit pradės temti ir tėvai kvies vaikus namo. Tuomet išeis ir mano draugas. Lėtai pakils nuo kėdės, pastovės dar kurį laiką įsmeigęs akis į tamsėjanti dangų, apsisuks ir be garso išeis. Kaip visuomet, netardamas nė žodžio. Juk paprastai mes net nekalbėdavom.