Mirusiam

Siela ima žiovauti,
išgirdus rožinius žodžius,
tik kraujo nusagstytą viltį,
aš nusinešiu į kapus.

Gyvenimas nevertas mirti,
jai saulė, nusileido per anksti,
tikėjimas neleis nurimti,
vis gryšim kaip vaikai seni,
ir prisiminsime šiandieną, po velėna,
graibstydami kitų gėles,
žodžius nespėtus išsakyti,
uždeksim lupų tyloje.

Tas sargas baltas,
iš po užmaršties,
palaimins mus į kitą rojų,
išseisime visi kaip vienas,
ar prisimins? ar aplankys kas?
manau ir tai bus nesvarbu.