Dvasios butelis. Išgerkim

Dvasios butelis. Išgerkim

Mintimis jis ne čia. Jo rankos automatiškai lėtai, bet tvirtai suspaudžia į rankas kibirą su jovalu. Jis išsitiesia ir palengva slenka durų link. Kažkur girdi krykštaujant sūnų, bet nemato. Užsičiauptų, nėr ramybės. O dar tos kiaulės. Reikia išpjauti, išskersti lėtai, kad skaudėtų...
Drebančiom rankom neša skystį- atlieka savo darbą.
Ko tos rankos dreba?

- Koks skirtumas, kokia šiandien diena, kokie metai? Man kiekvieną dieną tas pat. Kiaulidė. Nubudęs nebežinau, ar dar noriu gyventi, o kartais norisi. Dėl laiko... Kartais pabudęs iš sapno, stveriuosi jo, lyg skęstantis šiaudo, kad tik ne į dabartį. Kur aš..

Aš tas pats. Pakeisti pasaulį?

Duok išgerti - ir jis pats pasikeis.

- Mama, atleisk...

Reikia išgerti.

Matau save tokį, kokiu tiki mane esant žmonės. Aš nesu aš. Rankoje suspaustas pinigas, einu žmonių paskirto man tikslo. Tai jie to nori...
Kartkartėmis sustoju ir apsižvalgau- gal šįkart aš vienas. Pavargau nuo žmonių. Jie mane seka. Stebi ar neapleidau jų nulemto gyvenimo.
Iš delno kyšo pinigas. Tvirčiau sugniaužiu kumštį. Dar stipriau- aš stengiuosi. Atgniaužus išlystų kaltė, pasibjaurėjimas, nusivylimas... ir akys.
Kraujo lašas krenta žemyn. Pajausti save.

-Aš senesnis už savąjį laiką. Uždusau. Mano rankos jau per silpnos. Organizmas nualintas. Bedvasybės? ..
Kadaise buvau jautrus: pasaulis mane vertė giliau alsuoti.
Sutramdyt prigimtį? Ir tapt šaltakrauju... Nenorėjau.
Protas- silpnybė, o organizmas- pataikūnas. Mano rankos pakluso iliuzijai. Aš smaugiu (iau) save? Uždusau.
Vėl kraujas- iš lūpų.

Priėjau tašką- suglamžytą pinigą išmainiau į butelį. Sakė, bus gera.
Greitai bėgau  namo, bet akys vis sekė . Nubėgau į daržinę, atsisėdau ant šiaudų krūvos (neblogas kraigas kiaulėms), o butelį pasistačiau - sau prieš akis.

Stovėjo butelis ir sėdėjau aš. Mačiau save- arba savo dvasią. Tekanti, beformė, šalta, neapčiuopiama.
Bus gera. Išgersiu už save. Išlaisvinsiu sielą.

Dabar jau nenoriu nei praeities, nei ateities. Laiko skylė, o gal viršūnė. Išgersiu už save - už laiką. Reikia paskubėti. Leistis ar kilti?

Įbėgęs sūnus į daržinę išvydo tėvo lavoną. Garsiai sucypė.
Butelio šukės mėtėsi šalia, o rankos slypėjo kišenėse.

- Mama, jis čia...