Dienos, pasikėsinusios pakeisti gyvenimą

Šeštadienis 17: 18
Nepaskutinės autoriaus mintys: „Išgėriau mirtiną dozę raminamųjų. Girdžiu kaip žiovauja skilveliai ir užmiega prieširdžiai. Tokią akimirką turėtų kilti gyvenimo prasmės klausimas ir pro akis bėgti skaidrės su įsimintiniausiomis gyvenimo akimirkomis... Bet nė velnio! Jaučiu tik nenumalšinamą troškimą išsijungti. Jį nugali tik mirties baimė, kuri stabdo ir širdį... O jei Dievas egzistavo? Tikiu į tave Jėzau, Alachai ar Alache, Buda, Olimpo kalne, tikiuosi nenusirisiu pas kokį Hadą! „.

Pirmadienis 10: 10
Atsibudęs po beveik dviejų parų, autorius nebeprisiminė nieko kas įvyko savaitgalį, susiruošė į darbą, į kurį ir taip vėlavo, ir nurūko automobiliu. Jame bandė atgaminti, ką darė šeštadienį ir sekmadienį, bet tos smegenų sritys buvo visiškai tuščios. Todėl autorius sumąstė, kad turbūt papuolė i didelį alkoholio gėrimo maratoną, ir nemiegojęs dvi dienas, parropojęs, turbūt, iškart krito į lovą su rūbais... Bet jam tai neberūpėjo, kažkodėl jam buvo be galo gera nuotaika. Tad ir nebenuvažiavo jis į darbą. Paprašė apsukti taksi, grįžęs nebeišlindo iš namų. Iki pat nakties mąstė ir mąstė, apie tai, kaip pakeis savo gyvenimą. Susiras naują darbą, gyvenimo draugę (pradės galvoti apie šeimą, o ne apie tą, kaip savaitgalį nusitempt ką naują i lovą). Jam atsivėrė akys, jam atrodė, kad pasaulis jam po padais.

Antradienis 7: 30
Atsibudęs autoriaus vėl išsiruošė ir automobiliu nurūko į darbą. Pasiteisino šefui, kad jį buvo pagrobę, nes nesugalvojo kitos priežasties, kodėl negalėjo pranešti to. Šefui tai nerūpėjo, jis džiaugėsi, nes tokio šūdino darbo ir taip niekas nenori dirbti.