Dvikova

Vėjas draikė medžių šakas 
Ir dangus aptemo                                                 
Miškas ošė
Pasipylė lietus           
O su juo ant žemės krito
Pirmasis kraujo lašas
Patvinusi žemė priėmė jo kūną
O šalia gulėjo ir jo kardas
Užmerkė akis ir upė
Purvo
Nusinešė jį nežinion

Jis nežiūrėjo
Kardas šaltu lietum
Plovė ašmenis ir
Tyliai slėpėsi makštyse
Tyla.