Malda ugniai

Ugnie, rūpestingoji motina, sese, moterie,
  Žinau, jog tu gyvybę nešioji, sušildai ir paguodi,
  Gali išplėšt kiekvieną iš mirties žabangų,
  Nes tavo gerumas - begalinis begalinis.
  Aš skęstu beribiame, lediniame okeane,
  Ir blėsta mano gyvybė melsvoje apgaulėje,
  Ir šėlsta audra, ir tempia mirtis mane į juodą gelmę,
  Panyru, ir vanduo negailestingai braunasi pro mano šnipą,
  Braunasi gylyn į kūną: į smegenis, plaučius ir vidurius,
  O aš tavęs tik laukiu ryte...
  Ugnini saulės diske, vaduoki tu mane iš tų bangų tamsių,
  Gal sugebėsi atgaivinti tu mane, nes moki tu su vandeniu kovot,
  Žinau, gali tu išdžiovinti viską,
  Ir aš žeme plika grįžčiau į saugų krantą,
  Ir visa taptų dykuma, bet susirasčiau aš oazę, nes gyvas būčiau...