mėlyno ilgesio
jau pilnos akutės
nedrąsiai mirksi
žvelgdamos iš
laiškų, kurie rodos
jau tuoj tuoj
sutrupės
nuo tavo rankų
prisilietimo
kaip senamiesčio
sienos nuo laiko...
bet vis tiek
belsiuos į
samanotas
laiškų duris,
nes jas atidarius
girdisi tikras
vaikiškas juokas
amžinu pavasariu
plaka dviejų jaunų
žmonių širdis,
tokia apsalus lyg
bitės būtų tarsi avily
sunešusios ten
visos vasaros medų...
man užteks ir vieno
gramo praeities nektaro...