Eilinė Diena

Nedrąsiai pramerkiu akis – tamsu. Girdėti šūviai. Praeina kiek laiko ir nuskamba skambutis. Tyliai išslenku iš spintos ir bėgu į klasę- kad tik nepavėluočiau. Kai atidarau duris, mane kaip visada pasitinka popieriniu lektūvėlių antskrydis ir trintukų ataka. Vikriai išsisukęs nuo pasikėsinimo atsistoju prieš klasę ir oriai tariu:
-Šiandien, mieli vaikučiai, mokysimės matematiką.
Niekas žinoma manęs negirdi: vieni lošia kortomis, kiti vėpso pro langą, o štai trys šmaikštuoliai stumdo kampe klasės nevykėlį Teofilijų.
-Na ka jūs vyrai šitaip – bandau padėti berniukui, bet veltui.
Staiga žiūriu Antanukas, sėdintis pirmame suole, išsitraukęs peilį kažką  raižo ant stalo baisiai įsijautęs. Pagriebiu nenaudėlį už ausies ir tempiu pas direktorių. Tas tuo tarpu purkščia, muistosi ir vis kartoja kažką apie savo tėvą. Pas direktorių nieko nepešu, nes tas nekreipia į mano susirūpinimą dėmesio, tik paglosto Antanuką ir kartoja: „hyperaktyvumas, depresija, saviraiška“ ir panašius žodžius. Vėliau atvažiuoja neklaužados tėtis ir taip rėkia ant manęs ir spjaudosi, kad net nepatogu man pasidaro. Na gal ir iš tikrųjų negerai pasielgiau. Pasirodo taip Antanukas išreiškia save, jis bus didis meninkas ar panašiai. Nusiminęs einu per koridorių, kai suskamba skambutis. Tuoj pat tekinas lekiu link spintos ir ten užsidarau tamsoje. Vėl pasigirsta šūviai, linksmi vaikučių balsai aidi koridoriuose. Ak koks aš nepataisomas- galvoju – Trugdau vaikams augti, stabdau pažangą. Matyt didūs žmonės užaugs, kad nuo tokios mažens…
Sėdžiu tamsoje ir laukiu pamokos.