Pantera

padovanok man šį vakarą sniego,
nors sniego – nėra
padovanok man lietų už lango
už lango – tyla
padovanok man šakelę nieko
- Padovanočiau tau žydinčią nieko šakelę
Bet meilės nėra -

vienu grakščiu  šuoliu
iš šilto jausmų baseino ji atsiduria
ant vėlyvo rudens plytelių
laižos „nėra“ –
kol kailis ir vėl  tampa šilkinis
kol tampa spindinčiu
mėnesienoje

ji – pantera,
bet liūdna pantera

ilgai spokso į tuščią dangų
išdidžiai inkščia, nes negali suprasti, kas ten -
romantinė moneta ar močiutės buitinis blynas

ji –pantera,
bet moteris

ant šilto aukos kūno
išdrasko žodį „meilė“,
nes yra santykių kūrėja