Pasaka

Staigiai atsistojus saulei prieš kaštoną, aš
Pakėlęs akis neįžiūriu tavo krištolinių spindulėlių.
Kodėl taip liūdnai kalba tavo žvilgsnis
Ar vakaro bus mažai, kad pajustum mano artumą
Silpnai uosdamas vasaros karštį, suku kažkur į šoną.
Gal bandau palikti tas mintis,
Ir nuskint tau šalia žydinčių gėlių.
Oras kaista ir žolių kalba nutilo,
Dingo vėjas rytis.
Aš tenoriu susidraugaut su tavo akių jūra,
Prasklaidyt tavo kuklumą.