Tai be galo žeidžia.
Akys, kurios tūkstančių saulių šviesa žėrėjo
Užgeso, suskilo
Ir dabar jau kitą žavėjo.
Lyg ratas apsisuko-
Tu manęs lyg žvaigždės siekei,
Trapus siūlelis nutrūko-
Aš šalia, o tu manęs nematai.
Kam laukt, kam šaukt? -
Man esi nebilus ir aklas...
Prašau, dideliais žingsniais
Iš mano širdies pasitrauk,
Aš tau esu užgesusi žvaigždė,
Praėjęs laikas...


amžinai1






