Būties lopšyje

tomis vienintelėmės naktimis,
kai atkirsdavo mane
nuo šaltų rytų
kai būdavau pašalinta iš visų
ritualų ir apeigų
išblokšta iš nakties
prišildyto guolio
kai grįždavau
nešvari
susitepusi
kai išdžiūdavau

virpančiomis lūpomis
nešdavau medų
rinkdavau trupinėlius iš Viešpaties barzdos
iš abejingo sniego spindėjimo
iš prisiminimų
kalbos garsų
iš mitų trupėjimo
iš pasakų pabaigos
atsinešdavau laimės dalelių
iš siaubo
tirtėjimo

mokėjau susisukti į kokoną
laukti, kol ir vėl pavirsiu drugeliu
ir taip – jau du tūkstančius metų,
tačiau

įtrūkę vaiko lūpų kampučiai
varvanti nosis man tapo svarbesnės
už visą metafizinių problemų lauką
jo kvapas, ką ir sakyti –
už visą kvepalų industriją
už naomi kembel ir kitų lėlių
chemines išskyras

kas man vėgelei
buožgalvišku kūnu
guliu prisiplojusi prie akmenų
klausausi vandens šnekėjimo
per dienų dienas, ten, kur laikas
tik sūkuriuoja
čia visi dovanoja tau amžinybę
laumžirgiai ir čiuožikai
vėžiai

išsinešdinau
iš svajonių pasaulio
į ten
kur amžinas dugno pojūtis