jaukiai paslepiu
pirštus pirštinėse,
galvą į pečius įtraukiu
ir, šiek tiek daugiau
nei įprastai, susikūprinusi,
išeinu pabučiuoti rūko.
šis man dėkoja,
žmones paverčia siluetais,
vėju per kepurės audinį
ausin kužda:
nesižavėk drėgnais miražais,
rudenį tik nuogi medžiai
būna patys teisingiausi.