Neviltis

Tamsa dengė visą kambary ir nieko nesimatė. Tolimiausiame kampe sužibo švieselė ir vėl užgeso. Matėsi kaskart ryškėjanti, o po to vėl blėstanti liepsnele. Jautėsi aštrus dūmų kvapas. Iš to supratau, jog tu rūkai. Dūmai mane pykino, bet aš nieko nesakiau ir toliau kentėjau bjaurų šleikštulį ir žudantį šaltį. Sėdėjau ir stebėjau tave. Maža cigaretės liepsnelė pakilusi ryškiau įsižiebusi vos vos apšviesdavo tavo veidą, po to nusileisdama blėsdavo, vėl palikdama tavo veidą tamsai. Kažin ką tu galvoji? Paklaust bijojau. Tyloje tesigirdėjo kaip tu įtrauki ir iškvepi dūmus. Kartais kosteli. Šaltis ir tyla mane žudė. Bet tylėjau. Klausiausi ar niekas neateina. Dabar tai buvo mano vienintelė svajonė, kurią netikėtai sudaužė tavo žodžiai: „Mes čia ir mirsime. “ Per visą tą laiką, kurį mes čia praleidome, man nebuvo kilusi net panaši mintis. Tai neįmanoma! Taip negali būt! Tačiau tai buvo įmanoma. Mes čia vieni įkalinti, sėdim ir vienas kito nekenčiam. Bet kodėl? Ką mes vienas kitam padarėm? Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo labiau man atrodė, jog to niekada nesužinosiu, nes mes čia.. mirsim. Tyloje pasigirdo kūkčiojimas. Verkiau. Verkiau iš nevilties. Iki šiol likimu netikėjau, bet dabar.. Dabar jo meldžiau, jog neleistų man numirt. Tik ne čia. Tarp keturių niūrių sienų, kurių gal būt niekas neras. Mes busim palaidoti gyvi. Būsim pamiršti. Bet tai niekam nerūpi. Tik mums. Bet kas iš to? Nepajaučiau kaip tu priėjai ir man ant pečių užklojai savo antklodę, kurią radai kažkur pasienį. Užklojai ir apkabinai mane. Man buvo šilčiau, bet aš jaučiau kaip tu drebi. Neleidai apklot ir tave. Tu norėjai, jog man butų šilčiau ir aš ištverčiau žudantį šaltį. Jog sulaukčiau pagalbos.. Pagalba.. Kur tu? Ar bent jau žinai, jog mums tavęs reikia? Ar kas nors pasakė? Nors antklodė buvo plona, bet mane šildė tavo rankos. Tu laikei mane apglėbęs ir stipriai prisiglaudęs prie savęs. Girdėjau tavo širdies dūžius. jie buvo reti, bet ritmingi. Retkarčiais tu giliai atsidūsdavai. Man buvo gera. Po kiek tai laiko aš pajaučiau tavo galvą ant savo peties. Tada prisiminiau, jog tokiam šaltį negalima užmigt, nes tada jau niekada nebepabusi. Norėjau pasisukt į tave ir tai pasakyt, bet negalėjau. Tavo rankos buvo tvirtai apkabinusios mane ir aš negalėjau pajudėt. Stengiausi, bet negalėjau. Staiga pervėrė mintis, jog tu jau.. Ne! Negali būt! Ne! Pradėjau dar stipriau muistytis, bet tavo rankos manęs nepaleido. Pradėjau šaukti. Šaukiau bet ką, kad tik tu neužmigtum. O jei užmigai, kad pabustum. Tu nejudėjai. Šaltis ir pastangos ištrukti iš tavo glėbio atėmė visas jėgas. Aš pasidaviau. Nebegalėjau daugiau kovot. Nei su tavim, nei su šalčiu. Nuo ramybės pradėjau svaigti ir jaučiau, jog tuoj užmigsiu. Priešintis tam negalėjau. Nepajėgiau. Skendau į nežinomybę. Pro šalį lėkė atskiri gyvenimo kadrai ir prisiminimai. Mačiau tėvus, draugus, klasiokus, bendradarbius.. Tave.. Nors buvom trumpai pažįstami, tačiau prisiminimų apie tave buvo daugiausia ir jie buvo ryškiausi.. tik staiga kambarys prisipildė šviesos ir kūną užliejo šiluma. Jaučiau palaimą ir lengvumą. Girdėjau balsus ir žingsnius. Jaučiau kaip mane atplėšė nuo tavęs ir ieškojo mano pulso. Kiek toliau išgirdau balsą ir žodžius, kurių aš tikėjausi, bet vis tiek man jie buvo netikri. „Jam jau nebepadėsim.. “ Ranka ieškojusi mano pulso atsitraukė ir jaučiau, jog mane kažkur paguldo. Išgirstu užtrauktuką ir aš viską suprantu. Iš visų jėgų šaukiu. Šaukiu, jog aš gyva, bet niekas nekreipia dėmesio. Niekas negirdi. Nors jau ir supratau, jog viskas baigta, tačiau vis tiek rėkiau. Bet veltui. Tada nutilau. Nutilo mano mintys ir susitaikiau su tuo, jog jie mane jau pasmerkė. Pasmerkė mirčiai..