Kai prie žemės priglaudi ausį

kaip prieš metus lygiai taip šiandien
linksta topoliai ir glaudžias prie žemės
kairioji ausis:

tavo namai – riešuto kevalas
keleivio delne elnės šnervėje.
tavo lovoje miega pavasariai
suka lizdą garniai.

duok die man laimingai namolio.

ausis tavo prie mano krūtinės
glaudžias ir klauso ošimo alsavimo
guodesio – savo šaknijimo lygiai
vidurnaktį ir bildesio arkliams jojant per
tiltą. per tiltą jojant arkliams lankstosi
meškerės. susminga kabliukai būgnelin
ir taikosi. ūmai nusitaiko užkibt.

dudent duok ir miegant dudent.

kaip prieš metus lygiai tai šiandien
esi man piemuo. ganai mano jaučius
avis akmenis. mano aky trypinėji.

o aš piemenie tau artojas.
žvejys tau medis ir upė. esu medus alkis
garniai šiaurė ir laikas. esu tavo jūra –
esu jūra –
jūra esu. jūra.

tik duok die man kasmet įšaknyt.