Pykčio priepolis

Kuo tikėt, po velnių?!
Snaigėm purvinom,
Išblukusia žole,
Ar tavim, kuris sumindė mane?
Kuo tikėt?
Jei viskas pykčio grublėtuose delnuose prasmego,
Mano akys vaikiško tyrumo neteko.
Užgesinkit žvaigždes
Visas ligi vienos,
Užtemdykit mėnulį,
Uždenkite saulę,
Išpilkite jūras,
Sudeginkite miškus,
Nes jau nieko, nieko nebebus.
Sustabdykite laiką
Krintančiai ašarai,
Suriškite rankas
Skausmingam atodūsiui,
Lai viskas užgesta,
Lai viskas nurimsta,
Neapykantos delnuos
Aš juodu balandžiu atgimstu.
Neskleisiu tiesos,
Neprašysiu taikos,
Nedalinsiu jau nereikšmingos dieviškos šviesos.
Aš maitinsiuos skausmu,
Absurdišku beviltiškumu,
Perdėtu godumu,
Įsikerojusiu gašlumu,
Nes nieko kito čia neberandu.