Purvinas bandymas

Pro juodo stiklo akinius žvelgiu į saulę. Ji ne saulė.
Neliko spindulių gelsvų...
Senoj kasetėj įrašytas balsas, nebe paprastas,
Iš rankų krinta ir sudūžta piešiniai vaikystės,
Viduj vėl lūžta tiesos, negrąžintos ir nesurastos.

Pro šalį plaukia minios, jas išgėręs džiaugsmas miršta,
Nes ten nebuvo laimės...
Tiktai albumai praeities pelėsiais atsiduodantys,
Ir slepiantys save vaizduos senai praradusiuos spalvas,
Kas ras? Kažką besieliuos popieriuos paguodžiančio...

Sumindytas purve guliu. Nė lašo ilgesio. Tik gatvės,
Sugraužtos triukšmo...
Užpiltas tepalu ir suterštas žinojimas pirmyn į nieką,
Įšautą tarsi šovinys vidun, kuris išdrąsko per sekundę,
Sugrioviau sau save. Tikėjimu, kad kuo tikiu, tas pasilieka.

Žvelgiu pro tamsą į tave praeinančią arti, ir dingstančią,
Sapnuodamas. Pabusdamas.
Nutils, išnyks tie milijonai žodžių ir žmonių tokių vienodų,
Išauš. Bandysiu atsistot. Pavyks. Nueisiu vis dar purvinas,
Rūke pradings begarsiai žingsniai nuo savęs apakę, bet parodę.
Šviesesnį rytą... kraštą gelsvo spindulio...