Fikcija

Tai buvo saulėtas ir gražus pavasario rytas... Nors ne, palauk... Tai buvo tamsi ir siautulinga rudenio naktis! O taip, ji buvo šiurpi ir gąsdinanti. Lietus trankėsi į langus, o perkūnas griovė sienas. Nuo nesustojančių žaibų švytėjo visas miestas.
– Gana, nustok. Man nereikia tavo fantazijų, pasakok, kaip viskas buvo iš tiesų.
Tačiau Fikcija kitaip ir nemokėjo. Ji nuo vaikystės buvo pripratusi „meluoti“, kaip tai įvardina jos tėvai. Mergina visą gyvenimą pasižymėjo lakia vaizduote ir tai ją dažnai gelbėdavo iš kėblių situacijų. Tačiau visi aplinkiniai dabar ją jau puikiai pažinojo ir ji neturėjo, kur slėptis – jai teks pasakyti TIESĄ. Koks baugus Fikcijai atrodė šis žodis. Berods, mergina gyvenime nebuvo sakiusi tiesos! Tačiau, kaip sakoma, visuomet būna pirmas kartas. Bet ar jis bus dabar?
– Na, gerai gerai – buvau jau anksčiau susitarusi su drauge ir negalėjau atšaukti.
Naivuoliai! Kaipgi Fikcija – FIKCIJA – galėtų nefantazuoti? Taip, ji melavo ir šį kartą. Tik dabar melas buvo labai paprastas, neįvyniotas į meninių priemonių kupiną vaizdingą pasakojimą. Ir Jis patikėjo! Tai kvailelis... Negi jis tikrai mano, kad Fikcija sakytų tiesą? Matyt, dar per mažai ją pažįsta. Nors, atrodytų, metai – ne toks jau trumpas laiko tarpas, turint omenyje, jog jie susitikinėdavo kasdien... išskyrus tądien. Ji neatėjo tik dėl to, kad nenorėjo – Maflegijus jai tiesiog atsibodo. Jis jai buvo, galbūt, per lėtas ir nuobodus, be fantazijos, nemokėjo svajoti. O Fikcija gyveno mentaliniame – savo minčių – pasaulyje. Ji norėjo ten ir Maflegijų nusitempti, tačiau jai nepavyko. Kaip ir jam nepavyko svajotojos ištraukti į taip vadinamą „realybę“.