lyg rojuj..

Jaučiu mėlynos pievos kvapą... Padūkęs ir susijaudinęs vėjas bėgioja smilgų stiebais ir vilnyja žolės paviršiumi. Mėnesiena išsiliejo gyvu sidabru ant miegančio pasaulio užmerktų akių. Sukaustė akimirkos žavesį ir nutildė tylią vakarykštės dienos raudą. Per nuogą kūną nubėga virpuliai. Šaltis žaidžia stiklinėse akyse, žibančiose nebyliu mėliu. Spalva prarado vardą. Ištirpo tuštumoje. Naktis sutraukė kiekvieną nepermatomu garu virtusį orą.

Tamsa žaidžia veidmainiškus žaidimus... O aš tik laukiu... laukiu, kol...

Staiga pajuntu kūnu šliaužiančią vienatvės šmėklą. Jos alsavimas atsiduoda ašarų dusuliu, o ilgi, ploni, kaulėti pirštai gniaužia mano riešus.. į plaukus įsisuka nerimastingas, mirtimi dvelkiantis jos kosulys. Akis užsiuvo nerimas ir baimė. Viskas paskendo vaizduotės sugyvintoje tamsoje. Pro drebančias lūpas veržėsi žodis.. Jis irgi buvo beprarandąs vardą.. tylus atodūsis.. morfejus audžia tinklą.. kad pagautų kitą bevardį žodį..

Žaidžiame dviese dėliodami žilagalves pienes... jų pūkai visur..tavo plaukuose, ant blakstienų... net mintyse. lyg debesys... lyg rojuj... tarytum mirę...

Kartais mirtis ateina vaiko veidu. Nušluosto ašaras, juokiasi, šnabžda beprasmius žodžius... Jai viskas - tik žaidimas, net ne žaidimas.. nes ji nebeturi ko pralošti...

Tylus vaitojimas pažadina iš sapno, kuris pasitraukdamas dar spėja nutverti alpstančią kūno ramybę. Vagis. Pramerkusi akis, jaučiu rasą ant blakstienų... žemė verkia, apsipylusi žaros krauju. Kūnas po truputį vaduojasi iš sustingimo sarkofago įkvėpdamas naujos dienos kvapo.. kitam sapne.