apie

Paprastą vakarą, gal šiek tiek šiltesnį nei kiti, pamačiau dviratį. Mano violetinis dviratis stovėjo atremtas į kaimynės, atrodė toks liūdnas, vienišas, užmirštas. Jau mėnesį juo nevažinėjau, o taip norėjau, tiek šiltų dienų buvo, taip traukė išsivaryt, užsėst ir riedėti.
Dviratis turi du pedalus, du ratus ir tik vieną vairą. Tam, kad judėčiau daugiau ir valdyčiau mažiau.


Žiūrėjau į savąjį rezultatą nesuvokdama – kaip? Na, KAIP? Akimirksniu pradėjau bijoti, spengimas ausyse trukdė normaliai mąstyti. O dar prieš porą minučių atbėgau, prisėdau ir su šypsena veide paklausiau – na, kaip? „Nori gaut į kailį? – ji buvo sunerimusi. – Jei kiek mažiau būtų, iškart guldyčiau kraujo perpilti. Kaip gerai, jog pastebėjau, kad pabalusi kažkokia.. būtume net nesužinoję.. “
Viename kraujo lašelyje turi būti bent 135 mg geležies. Minimali norma.


Puiku, kai gali tiesiog sėdėti – nereikia nei minti, nei stabdyti. Riedi sau lėtai iš kiemo vis tolyn, tolyn, atsirandančiais išnykstančiais dviračių takais, riedi, žmonių veidai neatpažinti skrenda pro šalį – net jei ir pažinčiau, nesustočiau, - riedi, džiaugiesi vėju į veidą, užsimerki - jauti, kad skrendi, ištiestum rankas - pakiltum.. Nuostabus jausmas.
Vien dėl skraidymo verta pavydėti paukščiams.


Parašė laiškelį vaistininkei – keista būti kurjeriu tarp gydytojo ir vaistininko. Juk pirmasis net nežino, katram šitą laišką nuneši – mieste pilna vaistinių. Panašu, kad ir visai nesvarbu. Tik kad vaistus nusipirktum ir gertum. Pirmas tris savaites pareigingai gėriau ryškiai rūžavas tabletes, o toliau vis dažniau pamiršdavau.
Ne visas kartojimas tampa rutina, kartais jis trukdo tiksliai prisiminti – kai paskutinįkart gėriau, tai buvo šįryt ar vakar?


O prasidėjo visai nekaltai – greitas pavargimas (ai, po sesijos, gi visiems taip būna.. na taip, dar kiek neišmiegojusi, bet dešimt valandų miego ir praeis, tikrai, nesirūpink), drebančios rankos (nu gi žinai, kad strakalas esu, gi vietoje nenusėdžiu). Deja, kai pradėjau alpti (nu koks skirtumas, gi visi kartais alpsta. Ne, tikrai ne per dažnai), gavau į rankas telefoną, lapelį su klinikos numeriu ir grasinančiai skambantį nurodymą „nereikia lia lia, sėdėsim čia, kol paskambinsi ir užsirašysi pas gydytoją. Aš laiko turiu, tu irgi“.
Ateina laikas, kai kažkas pradeda rūpintis tuo, kuo tau jau nebeįdomu – tavimi pačiu.


Sako, prie visko galima priprasti. Negerti kavos, nes širdis įvaroma į per didelį stresą. Valgyti pusryčius ir vakarienę, nes reikia vaistus išgert. Negerti žalios ir juodos arbatos, nes trukdo pasisavinti geležį. Miegoti bent po aštuonias valandas į parą, nes organizmas greitai pavargsta. Jokios paukštienos, tik mėsa mėsa mėsa. Nebėgioti, neskubėti, nešokti, nevažinėti dviračiu, nesinervinti, nesijaudinti.. (o gyventi dar galima?)
Niekada nemėgau gydytojų. Esu iš tų „jei neturi problemų dėl sveikatos – apsilankyk pas gydytoją, turėsi“ mąstančių žmonių.


Pasiėmiau savo violetinį žirgą, apsižergiau, ir jis nunešė mane toli toli nuo namų. Mačiau žmones, laimingus žmones, vargšus žmones, vaikus, seneles, poreles.. ir pasijutau laiminga – nes po tiek laiko širdis vėl linksmai daužėsi krūtinėje. Ir vėl šypsojausi nes tiesiog buvo gera. Grįžau švytinti, tačiau virtuvėje sutikta kaimynė paklausė „gerai jautiesi? Atrodai kažkokia balta.. “
Ar verta saugoti gyvybę, jei ja nesidžiaugi? Amm..


Iš tikrųjų, baisu ne liga. Baisu yra tas psichologinis poveikis, atsirandantis išgirdus „jei po dviejų savaičių nepagerės, nieko nežinau, gulsi ligoninėn“. Ir mintis, kad trečdalis kūne plaukiojančių eritrocitų šiaip durnių volioja. Ir pati kalta, niekas kitas.
Hipotoninė anemija, vadinasi. Prisižaidžiau, vadinasi.