Katinai

Mano katino vardas buvo Patrikas. Pavadinau jį jūrų žvaigždės iš animacinio filmuko garbei. Žvaigždė dėvėjo per siaurus šortukus. Žvaigždė buvo šlykšti. Patrikas atkeliavo pas mane su rožiniu kaspinėliu ant kaklo. Jis nebuvo šlykštus, bet vis tiek privalėjo tapti Patriku. Ne Murkium, ne Pūkiu ar Baltuku – Patriku.
- Patrikas, - pasakiau žvelgdama į jo žalią akį. Patrikas mirktelėjo mėlyna akim ir nuvirto ant šono.
Mano berniuko vardas buvo Tomas. „Vienuolio garbei“, - sakydavo jis. Tomas tikėjo Dievą ir sekmadieniais vaikščiojo bažnyčion.
- Mano dievas – skustagalvis senukas su forsiškom kelnėm ir odiniu švarku, - kartą sušnibždėjo, susimąstęs žvelgdamas į freską ant bažnyčios sienos.
Tomo tėvai norėjo, kad sūnus taptų vienuoliu. Pats jis manė, kad jo skirtingų spalvų akys – plikagalvio Dievo siųstas ženklas nestoti į vienuolyną.
Tomas labai mėgo Patriką. Jie kartu eidavo pasivaikščioti po rajoną. Mano berniukas pasakodavo Patrikui apie žuvis, gyvenančias kažkur Indijos vandenyne, apie tai, kokių šlykščių neseniai ragavo šprotų ar kokio ryt pirks tuno.
- Šiandien Patriko gimtadienis, - pasakė. Buvo pirma Kalėdų diena.
- Ne, šiandien tavo ir tavo Dievo sūnaus gimtadienis, - šyptelėjau.
- Atnešiau jam tuno, - ištiesė skardinę su priklijuotu dideliu raudonu kaspinu.
- Patriko nėra. Pabėgo.
Apsisuko ir išėjo. Mačiau jį kopiant į kalnelį kitapus gatvės ir pradingstant už kavinės kampo. Dar ilgai spoksojau į neoninį užrašą „Žuvis ir bulvytės“. Žuvis ir bulvytės. Žuvis. Žuvis. Aidėjo galvoj.
Kartą Patrikas išėjo pasivaikščioti be Tomo. Sugrįžo po savaitės. Dar storesnis nei buvo iki tol. „Iš bado“, - stenėjo Tomas, bandydamas išpakuoti šaltai rūkytą skumbriją. Patrikas suėdė visą žuvį ir įsistebeilijo į mano sumuštinį su sūriu.
Tomas visada ateidavo neperspėjęs. Vos palietęs skambučio mygtuką imdavo klibinti rankeną. Namiškiai baisiai nervindavosi girdėdami krebždesį už durų. Mudu su Patriku tada būdavom laimingesni už Ievos gyvūnėlius. „Juk Adomas ir Ieva turėjo naminių gyvūnėlių? “, - vis klausdavau, žvelgdama į altorių. Manasis Dievas tylėjo, o Tomo plikagalvis su manim nebendravo.
Patrikas negrįžo po savaitės, dviejų, mėnesio. Kartais man atrodo, kad Patrikas išsivedė Tomą pasivaikščioti ir jie nuklydo pas mielą Bobulę, kuri kasdien kepa bandeles ir visada turi žuvyčių formos sūrių sausainių.
Paaukojau labdarai šaliką ir megztinį, kuriuos ruošiausi padovanoti Tomui Naujųjų proga, į giliausią spintos kampą nukišau jo dovanotą pliušinę jūrų žvaigždę, o Patriko pintinėlė prikrauta obuolių jau seniai stovi balkone. Tik ana skardinė su dideliu kaspinu tebeguli po mano lova šalia medinio kryželio.
Jei Patrikas dabar grįžtų, nebebūtų kur dėti obuolių.
Turbūt dabar mano katinas šildosi sušalusias letenėles ant Bobulės kelių, o berniukas stovi parduotuvėj su „Kaimiškos silkės“ pakuote. Vakarop jie eis aplankyti skustagalvio su odiniu švarku, sėdinčio prie Kryžių kalno, o paskui – vaišintis sūriom žuvytėm ir šiltomis bandelėmis su aviečių uogiene.
Nes katinai vaikšto kur nori.