Aš norėčiau

Aš norėčiau labai, jog ateitum
iš nakties glūdumos, iš tiršto juodumo dangaus
ir žvaigždžių begalinių tono ramaus,
ir įmerktum pirštus savo,
virpančių rankų ir kvapo svaigaus,
ištiestum ir verktum,
kuždėtum kažką nuostabaus,
kuomet aš ištirpus gulėčiau pukų debesy,
neramiai pažiūrėčiau į sapną,
kuriam tu nesi,
ir šypsotis netekus jėgų - negalėčiau,
lai juokias kiti.

Aš tik begaliniai norėčiau,
kad įkeltum nors koją mano kambarin, kurią tuoj sugavus
patiesčiau tave ir tolyn
nuskrietų sapnai,
o palovy tarp pukų kamuolių ir dulkių pilkų
ryte tavo veidą atrasčiau ir stebėčiau svajingu žvilgsniu,
šiltą antklodę tau pamėtėčiau, kad nebūtu baugu
ir ilgai persisvėrus per lovos kraštą žiūrėčiau,
tikėdama,
viltį iškasčiau iš žemės giliausios, nagais išdraskyčiau,
jei tik pasaka leistų tave įrašyti į mano širdį ir ten surišti,
surakinti jausmais,
tikėti, jog niekas jau niekad taves neišleis
iš mano kalėjmo, pasaulio svaigaus,
netenkančio proto,
bemiegių naktų ir sapnų nesapnuotų,

ir bučinio mano trapaus,
deja,
tau niekad nedovanoto...