pasiklydau tavam prialsuotam rūke,
slegia tampriai blakstienas migla.. o sieloj
aš tokia užgesinta, aš pavargus tokia,
nei įeit, nei išeit.. bukas žvilgsnis į sieną..
beribėj erdvėj aš beorė kabu..
apsunkę nuo rūko plaukai ir lietaus pilnos saujos..
šalčio adatos vandenį ima versti ledu –
apelsinines saulės sultis, ir orą, ir kraują..
stovinčiam vandeny aš paskęsti baigiu, -
tavo žvilgsniais aplipusi siela savęs nebejaučia..
baloje atsispindi švininis dangus
tirštas rūkas išsiplečia plaučiuos..
ta drėgmė – ji visur, kur pasiekia, yra..
ji įsigeria tuščion erdvėn savo syvais
aš įkvėpt negaliu – nes įkvėpsiu tave..
tik nežinau dar – tu nuodingas ar gyvas..