Žiema

Seniai seniai, kai dar medžiai kalbėti galėjo, gyveno maža kvaila mergaitė. Ji vaikščiodavo basomis per sniegą ir sušildavo tik tada, kai žmonės, nesvarbu, taip pat basi ar susisupę į kailinius, jai nusišypsodavo. Ir vieną vakarą, visai netikėtai, ji atsitrenkė į basą žmogų, piešiantį ant sniego. -Ką čia darai? – paklausė mergaitė. -Piešiu ant sniego. - atsakė vaikinas. -Kodėl tu taip darai? -Todėl, kad noriu, jog pasaulis būtų spalvotas. Aš noriu sušilti. – pasakė jis ir truputėlį nusišypsojo iš po lapinės kepurės su ausimis. Tada mergaitė atsitūpė šalia ir jie kelias akimirkas žiūrėjo į krentančias sniego žvaigždutes. Vėjo gūsiuose jos virsdavo laivais, plaukiančiais per bekraštę jūrą, gėlių laukais ar snieguotų kalnų viršūnėmis… -Kaip gražu! – Sušuko mergaitė. Ir, atsiremdama rankutėmis į sniegą, nejučia išvertė indelį su dažais. Visas piešinys pamažu virto į vieną didžiulę dėmę. -Atleisk... -Sukuždėjo ji. Ir pamačiusi įskaudintas žmogaus su kepure akis, lėtai pakilo ir nuėjo tolyn kartu su sniego gūsiu. Ir išėjo tikėdamasi, kad jam, žmogui, piešiančiam ant sniego, netrukus išauš pavasaris...