Labas rytas.

Labas rytas. Vėl važiuoju su jumis visais troleibusu. Nesisveikinat. Aš irgi nelabai. Bet pažįstam vieni kitus ir tai jau rimta. Labas rytas. Labas rytas Pilies gatvele. Taip, gali nusisukt ir nekreipt į mane dėmesio.Aš vistiek kas rytą minsiu tave. Minu tave kas rytą. Kiemas - koridorius. Na ir kas, kad visi čia užsuka pasisiot (iš tiesų niekad nemačiau, bet įėjus pajuntu. Matyt tai vyksta labai nekonkrečiu nakties metu). Ir vistiek, Labas Rytas. Ir labas rytas sukiužusiems ŠMC menininkams, kuriems rytas prasideda vidurdienį. Ką padarysi. Jie menininkai, jie save myli. Ir vėl Labas! (labas rytas). Labas rytas balandžiai. Labai išgąsdinat pralėkdami  pro  mane milimetro tikslumu. Tokie jau jūs esat. Rytas ir jums labas. Laisva šalis. Panorėję galetumėt ir ... na žinot kaip netikėtai jie nusprendžia palengvint savo pilvelius. Ir nieko. Juk Labas Rytas! Nejaugi netikit, kad rytą VILNIUJE viskas iš tiesų taip gražu? Negali būti. Eini taip apsunkęs nuo akis klijuojančio miego, bet šypsaisi, nes žmonės (kartais, kaip šašai pikti, bet nieko) jau skuba ir keliauja. Tokie šviežūs. Nes VYKSTA VISKO PRADŽIA. Lyg vakar nebuvo nieko. Lyg šiandien įmanoma pakeisti pasaulį. Nežinau, kodėl tai juntu tik VILNIUJE. Tik keistam ir dulkėtam senamiestyje? Gal todėl, kad dieną, turistams besirenkant gintarinius ežiukus aš eisiu ir matysiu žmones, kalbančius laužyta anglų kalba, kurie ryte, man pramirkusiomis nuo rasos gatvėmis žingsniuojant nežinoma kryptimi, vežėsi karučiais užsimiegojusias, užsitraiškanojusias prekes. Jie žiūrėjo ir pažino mane jau tūkstantajį rytą. Kai kurie net nusišypsojo, kai kurie nukreipė žvilgsnį, o kažkas šiandien suprato, kad metas pradėti sveikintis. Taip. Labas Rytas!
Dieną eisiu įsikibusi į tavo šiltą delną. Tau atrodys, kad kažkur mane vediesi. Bet viena čia įveikiau pradžią. Mačiau kaip gimsta diena. Labas rytas...