Eilėraštis tau

Kai trenkė žaibas į žemę,
Pavertė medį juodais pelenais.
O kad ir man taip viskas pasibaigtų,
Nebereiktų klaidžioti tamsiais keliais.

Aš juodą nakties tylą į save godžiai geriu
Ir šnibždu sau panosėj: nekenčiu nes myliu.
Pagieža ir pyktis užvaldo kūną
Kaip jūra įniršus ar vėtra pikta,
Bloškia mane į beprotybės liūną
Ir paguodos nelieka: tokia tavo dalia.

Kai pranyksta viskas išskyrus tamsą,
Kai audra šėlsta viduje
Tada ištariu tyliai dar kartą:
Tegul žaibas trenkia mane.

Geriau būti medžiu, blaškomu vėjo,
Kęsti vėją, lietų, audras,
Geriau kartą užsidegti, sužibti, pakilti
Ir amžiams pranykt tamsoje.