Plaštakė

Ji gimė naktį. Palengva nėrėsi iš pilko kokono, kol galiausiai tapo tikra plaštake. Kažkodėl jai likimas lėmė būti ne margaspalviu Danaus plexippus drugeliu, kurio net vardas iš Graikų deivės paimtas, ne vėju, ne ugnim...
Tas pats Likimas ar Dievas paskiria tavo būtį, gal metant kokį burtų kauliuką, o gal viskas jau seniai kruopščiai suplanuota ir kokioje gyvenimo knygoj įrašyta.
Genai visagaliai.
Plaštakės turtas-trapūs, pilki, visad išskleisti sparnai ir aistra šviesai.

Plaštakė suplazdeno sparnelių galais ir pakilo iš buvusio kalėjimo (ar prieglobsčio). Gyvenimo pradžioje daugeliui tenka pabuvoti įkalintiems tam tikruose rėmuose. Tačiau dabar... Dabar plaštakė buvo švelniai glostoma (ar mėtoma) vėjo, naktinių gėlių kvapas smelkėsi į kūną ir plaštakė mėgavosi juo, tačiau visa tai iliuzija, kuri žaidė plaštakės emocijom, tačiau ne mintimis. Mintis lyg siūlas, kurio vienam gale dabartis, prisitvirtinusi prie dabartinio tavo gyvenimo, o kitas - blaškomas tarp praeities ir ateities, tarp svajonių ir tikrovės... Plaštakės minties kitam gale buvo šviesa. Plaštakė skrido per naktį. Į tuštumą ar pilnatvę... Į mintį.

Ji girdėjo ją šaukiant pasilikti - carpe diem, tačiau sparnai juk buvo duoti. Jai svetimos gėlės (tegul margaspalviai drugeliai, apsvaigę skraido aplik jas, tai jų emocija), jai svetima muzikos sritis (tegu žiogai, užpildo muzika žemę, apgaubdami ja lyg kokiu rūbu- ir nežinai kam geriau žiogams taip išreiškiantiems save, ar klausytojams), jai svetimas šūdas (tegu mėšlavabalis lipdo gumuliukus, dažnai net didesnius už save- juk dažnai mūsų vaizdinai apie saviraišką pralenkia mūsų ūgį.)

Plaštakė tai kilo aukštyn, tai žemyn, aukštyn... Vėjas, lyg kažkieno pirštas jai rodė kryptį, ir savo skrydžio eigoje ji stengėsi nepražiopsoti to, ką kitus matė atradus.
Jos minties siūlas buvo tvirtas.
Laisvė nereiškia, kad tavo būtis tampa kitokia, nei, kad buvo kokone, sparnelių virpėjimas ore, nereiškė sparnelių virpėjimą širdyje.

Į šviesą.

Išaušo rytas.
Plaštakė plasnojo toliau.
Plaštakė jautė, kaip silpnumas pamažu ją gniaužia, kaip darosi vis sunkiau, ir nežinia, ar laikas ėmė rodyt savo buvimą, ar tiesiog kūnas... o gal tuose pačiuose genuose užkoduotas naktinis gyvenimas... Mintis nevisagalė. Nors...

Plaštakė priskrido vakarą. Mintis vis tebeplazdeno, o laiko ratas apsisuko. Mirtis stipriai suspaudusi laikė žirkles.

Priekyje ji regėjo nusileidžiant saulę, laužus, dar įvairias šviesos apraiškas.
Staiga ji pajuto šilumą. Ugnis. Plaštakė pakilo virš ugnies- vėjo gūsis metė ją aukštyn (matyt, jausdamas kaltę dėl klaidingo kelio), tačiau plaštakė sukaupė jėgas ir paskendo liepsnose. Alea  jacta est.
Ugnyje suvirpėjo jausmas. Sudegti aistrose. “ Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“.