Meilės istorija Rožinio Pliušinio Meškiuko imperijoje

(pasaka)

Princesė gyveno bokšte ir iš aukšto žvelgė į visus vaikščiojančius žeme. Iš aukšto žvelgė ne todėl, kad būtų labai išpuikusi ar storžievė. O todėl... Na, todėl... Na, todėl, kad ją ten įkalino jos nuosavi tėvai. Mat karaliui ir karalienei, būsimiems karalaičiams ir karalaitėms, o ir visai karalystei ji darė didelę gėdą.

Princesę Izabelę auklėjo geriausios karalystės guvernantės ir guvernantai, etiketo specialistai, etikos mokslų daktarai, puikiausi matematikai, kalbų ir pasaulio žinovai, garsiausi menininkai ją mokė muzikos, dailės, poezijos, šokio ir, žinoma, visi kartu sudėjus, ją mokė gerų manierų. Ji net turėjo pereiti specialų gerų manierų  intensyvios terapijos kursą.

Tačiau visi kursai, visi pamokymai, visos metodinės priemonės buvo bejėgės prieš princesės Izabelės storžieviškumą. Ji buvo kaip pūliuojanti rakštis išpuoselėtame rūmų kūne. Kad ir kiek buvo mokoma Izabelė, ji mokėjo tik riebiai keiktis, vaikščiojo dideliais žingsniais ir sėdėjo išsižergusi. Kiek kartų motina karalienė jai kartojo:
- Išauklėta dama visada turi kukliai kikenti į kumštuką.
O dukra iš šitų žodžių atvirai nusijuokdavo. Senoji karaliene visai nemanė, kad Izabelė juokiasi iš privalomojo kikenimo į kumštuką, jai atrodė, kad jos Izabelė tyčiojasi iš visos senosios karalių giminės. Karalius ir karalienė negalėjo leisti, kad iškiltų pavojus jų valstybei. Dukrą uždarė į bokštą, o karalystėje išleido įsakymą, visi privalėjo kalbėti tik cenzūriniais žodžiais ir įvairiausiose situacijoje būti plačiai išsišiepę. Visoje šalyje keikūnams buvo taikomos griežčiausios bausmės, daugelis burnotojų ir piktžodžiautojų buvo tremiami iš šalies. Ar bent jau privalėjo  išsikelti į karalystės pakraščius, ir misti tik varnų mėsa. O visiems karalystės gyventojams buvo įvestos privalomos gero tono ir gerų manierų pamokos.

Karalystėje visi sėkmingai ėmėsi itin kultūringų vaidmenų, jie daug šypsojosi, maloniai linkčiojo galvas, išmoko persimesti ne tik mandagumo frazėmis kaip ačiū, prašau ir labai labai, bet netgi buvo įvaldę įvairias small talk‘o technikas. Visi jie elgėsi aristokratiškai, buvo visada pasitempę, švarūs, pedikiūras ir manikiūras atlikti be priekaištų. Ką ir sakyti, visa tauta tiesiog kvepėjo ir buvo panaši į didelį rožinį pliušinį meškiuką. Karalystėje vienas pagrindinių uždavinių buvo: pakvepinti tuos, kurie dar nekvepėjo ir suteikti jiems rožinio pliušinio meškiuko viltį, mat karalystėje buvo įvykdyta religijos reforma ir visi privalėjo garbinti Rožinį Pliušinį Meškiuką, kuris įkūnijo gėrį ir šviesią ateitį. Ir galų gale karalystė buvo paskelbta ne kuo kitu, o Rožinio Pliušinio Meškiuko imperija.

Visoje Žemės planetoje visi privalėjo kultūringai triauškinti čipsus, valgyti greito maisto restoranuose, gerti coca-colą, žiaumoti kramtomąją gumą ir naudotis popierinėmis servetėlėmis, naujausiu imperijos išradimu. Viskas vyko itin sklandžiai ir visi buvo itin patenkinti. Nes, tiesą sakant, reikalavimai nebuvo tokie jau griežti. Tiesą sakant, jie galiojo tik dienos metus, tik tada, kai aplink yra kitų žmonių. O naktį, kai niekas nemato, galėjai daryti, ką nori. Sunkiai dirbantiems karalystės žmonėms buvo įvesta net papildomų privalomų šventinių dienų. Tik ne viešoje erdvėje. Gink die. Tokio laukė visuotinis pasmerkimas, o galų gale jis sėkmingai susinaikindavo pats. Tai buvo nepaprastai padorių žmonių bendruomenė.

Izabelei gi rodėsi viskas priešingai, jai atrodė, kad toks didelis padorumas jau darosi nebepadorus. Todėl ji raugėjo dar garsiau, eidama kojas žergė dar plačiau, dažėsi neįtikėtinai ryškiomis spalvomis, rūkė ir gėrė, keikėsi, šiek tiek ištvirkavo ir juokėsi ne padoriai kaip priklausytų išauklėtai damai į kumštuką, o žvengė dar garsiau  nei iki tol. Jai net užeidavo nevaldomo juoko priepuoliai. Atrodytų, be priežasties. Ji dažbai galvodavo: „Ot, tai kultūra. Rafinuotai siautėti galima, o štai jei jau kaimietiškai nusikeiki, ne. Ir kaip nežino mūsų dievai, kad tokie visuomenei yra nepavojingiausi, taip sakant, geroji vitališkoji rūšis. Išnaikina juos kaip kenkėjus, ir nuobodu pasidaro smėlio dėžėj. Tada visi oriais veidais vaidina ir žaidžia kultūrą. “

Princesė Izabelė išties prisižaidė. Ją uždarė Imperijos bokšte ir atskyrė nuo Rožinio Pliušinio Meškiuko atvaizdo. Jai liko tik žiūrėti pro grotomis apkaltą langą. Kartą vieną naktį, negalėdama užmigti, Izabelė pažvelgė pro langą, ir, o dieve, ką ji išvydo. Šalia bokšto augančiame medyje tupėjo vyriškos lyties padaras ir plačiomis paukščio akimis ilgesingai žvelgė į grotuotą langą, kuriame netikėtai pasirodė karalių palikuonė.

Išsigandęs jis greitai šmurkštelėjo atgal ir pasislėpė lapuose. Tūnojo ten ilgai, nejudėdamas, tikėdamasis, kad princesė jo nepastebėjo. Ji ilgai stovėjo prie lango, galvodama, kad tas padaras dar pasirodys ir taip praskaidrins jos vienatvę. Bet... Ji laukė ilgai iki ryto, tačiau paukščio akių  karštligiškai žibančių lapijoje taip ir nebeišvydo. Taip, kitą kartą ji bus gudresnė.

Kitą naktį ji atsargiai prisėlino prie lano iš šono. Medžio viršūnėje ji pamatė stovintį ne ką kita, o rūmų kiauliaganį, kuri visi vadino Antilope. Jis stovėjo medžio viršūnėje ir siūbavo kartu su vėju. Atrodė, kad Antilopė ir medis yra viena. Na, kad pasaulis ir Antilopė yra viena. Paskui kiauliaganys lėtai pasuko galvą ir jo žvilgsnis įsirėmė į grotas, už kurių dienas ir naktis leido princesė. Jo vaiskus ir tyras akių žvilgsnis visiškai nesiderino su pergalinga laikysena medžio viršūnėje.

Princesė norėjo pasirodyti. Duoti ženklą, kad tas nebijotų, ir pasirodė plačiai išsišiepusi, kas sakyte sakė: „eikš, nebijok, aš tavęs nesuvalgysiu“. Tačiau Antilopė, pamačiusi lange princesės veidą, akimirksniu suglebo ir vyte susivijo į medį, kur jo neliko nė ženklo.

Kažkas budo princesės Izabelės surambėjusioje širdyje. Tikriausiai ji buvo itin beviltiškoje situacijoje, itin vieniša, atstumta ir pažeminta. Ji norėjo, kad kiauliaganys pasirodytų ir kitą naktį, ir dar kitą, ir trečią, kad jis visada būtų tame medyje ir žiūrėtų į ją. Kad tai niekada nesibaigtų. Taip savo mažus ir gležnus daigus išleido ilgesys.

Tačiau kitą naktį Antilopė nepasirodė, nepasirodė ir antrą, ir trečią, nepasirodė jis kitą savaitę, nei mėnesį. Taip prabėgo metai. Ji nebežiūrėjo naktimis pro langą, tačiau kiauliaganį prisimindavo ir kartais, bet jau bereikšmiu žvilgsniu, pažiūrėdavo į medžio viršūnę. Ir trumpai, mintimis, joje pasisupdavo.

Eilinį kartą negalėdama užmigti ji atsitiktinai užmetė akį pro langą, ir – mėnulio ir žvaigdžių šviesos nutvieskstą pamatė Antilopę. Jos širdis ėmė stipriai plakti. Ne, ji nepuolė jam mojuoti rankomis ir nerodė savo veido. Ji tik galvojo, kaip jam duoti ženklą. Kitą vakarą ant aprasojusio lango ji parašė: „LABAS“.

Kai ji pasirodė lange, Antilopė nesislėpė. Jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą. O Izabelė jam rašė. Kiekvieną vakarą rašydavo jam laišką ant aprasojusio lango. Tai buvo žodžiai: VIENATVĖ, ILGESYS, PASAULIS, KAČIUKAS, MIŠKAS, TAVO AKYS, o kartą net parašė MEILĖ. Antilopė skaitė tuos laiškus iš vieno žodžio. Kiauliaganys suprato, kad Izabelė rašo labai ilgus laiškus ir nuolankiai juos skaitydavo ištisomis naktimis. Jis pats nemokėjo rašyti, tik skaityti ir tik spausdintėnimis raidėmis. Bet jo siela buvo plati kaip pasaulis ir talpino viską: pievų gėles, vandenų šnarėjimą, šiugždančią tamsą, akivarų tylą, mėnulio šviesą, dangaus begalybę ir moters kūną, jos plaukus, akis.

Praėjo trys metai, visi pamiršo nenuoramą princesę Izabelę, jos keistą nesuprantamą elgesį, kurį dabar visi ėmė laikyti paprasčiausiu kvailumu. Rožinio Pliušinio Meškiuko imperijoje reikalai klostėsi kuo puikiausiai ir niekas net neprisimindavo maištininkės Izabelės. Visi buvo pamiršę žodį laisvė, nes visi manėsi esą laisvi, nors niekada nebuvo tokie priklausomi kaip Rožinio Pliušinio Meškiuko viešpatavimo laikais. Tik ne Izabelė. Laisvė buvo jos karščiausia svaja, ir kas apie ją nesvajotų, tiek laiko įkalintas bokšte. Karalius ir karalienė suprato, jog dukra visiškai nepavojinga.  Izabelė geriausiu atveju galėjo sukelti šypseną, blogiausiu – panieką.

Pusryčius atnešęs žmogus pasakė, kad ji galinti eiti, kad jos laukia šeima, ir kad ji papusryčiaus didžiojoje rūmų menėje, kur jos visi laukią.

Tačiau ne tas buvo Izabelės galvoje. Ji troško tik pas kiauliaganį. Princesė Izabelė bėgo greitai, taip greitai, kaip tik greitai gali bėgti mylinti ir laisvės ištroškusi širdis. Bet... jos kojos susipynė ir ji jau ne bėgo, o ritosi aukštais ir stačiais laiptais, ir paskui jau nebesirito, o skrido. Izabelė skrido ir skrido, ir skrido, o laiptų galo kaip nebuvo, taip nebuvo. Ji skrido ir skrido. Skrido ir skrido, nes eros ir thanatos yra taip arti vienas kito. Skrisdama pamiršo viską: Žemę ir jos laukus, tolimus kelius, kurie veda į platųjį pasaulį, pamiršo vandens teikiamą gaivinančią palaimą, duonos skonį, pamiršo savo juoką iš kikenimo į suspaustą kumštuką, pamiršo savo ilgesį ir pasaulį, Dievą, kuriam tiek naktų meldėsi.

Jos sumaitotas kūnas šleptelėjo prie laukiančio kiauliaganio kojų. Princesė pažvelgė  į išsiplėtusias paukštiškas Antilopės akis. Ant rasojančio lango stambiomis spausdintinėmis raidėmis paskutinį kartą užrašė žodį: „MEILĖ“. Izabelė buvo laiminga, nes Antilopė buvo keistai arti jos, jautė jį visu kūnu, tik kitoje lango busėje ir ją bučiavo, bučiavo, bučiavo, tik ji negalėjo suprasti, kodėl paukščio akys, tada, kai jie susitinka,  yra tokios liūdnos ir drėgnos. Visa savo esybe ji norėjo pasipriešinti tai neteisybei. Pasakyti, kad viskas yra kitaip. Kad jie supasi. Kartu. Medžio viršūnėje.

Ir. Paskutinį kartą nusijuokė.