Eketėj

šaltam metalo gabale
tvilko odą kuris
seniai įšalus lede
žvaigždėta žirgo mintis
apsnigta beržo lapais
suvarpyta varveklių nelaisvės
prisimena bridimą barakais
sklidinas baimės akis
atėjūnai žiemkenčius sutryps
lauko didelio gyvastį
suriš tavo akis ir paliks
kabėti su žirgo širdim

baimei
nepasipriešinsi
ji
už
nugaros