Vienybės fenomenas

Stotelėje laukiau autobuso. Žinau, kad daugelis mąstyti pradeda būtent čia – stotelėje. Juk paprastai tik tokia proga ir teturime laiko, tiksliau sakant, būname priversti atsipalaiduoti ir paleisti mintis į visas keturias šalis. Taigi belaukdamas autobuso įrodžiau sau svarbią gyvenimo tiesą - net patys svetimiausi žmonės sugeba būti labai vieningi. Tačiau, kaip dabar mėgstama sakyti, tam yra papildomų sąlygų.

Autobusas laiku atvykti nesiteikė. Belaukiantieji pradžioje laikėsi atskirai. Po vieną vis prieidavo prie grafiko ir kas demonstratyviai galvą pasukiodavo, kas veidą perkreipdavo, kad kiti matytų jųjų pasiutimą, kas šiaip pečiais patraukydavo ar dar kaip nors mėgindavo nepasitenkinimą reikšti. Prie šitokio spektaklio prisidėti jautė pareigą kiekvienas. Paskui atsirado drąsuolis, ištaręs porą žodžių gretimai stovėjusiam žmogeliui. Netrukus ir kiti prabilo. Girdi, ko taip vėluoja, kas čia daros, pranešti gal kam reikia ir taip toliau, ir panašiai. Tokia bendrystė atsirado, lyg tartum jau nuo seno jie draugai, bičiuliai būtų. Ir toptelėjo man galvon – teisingai žmonės kalba. Tikrai, juk tik į bendrą bėdą kliuvę lietuviai sugeba vieningi būti.

Prisiminiau tada aš ir daugiau to pavyzdžių. Kai caras geležiniame kumštyje protėvius laikė, daug buvo tada įvairių didžiavyrių, kurie saviškius į viena telkė, vienybę skiepijo. Bet vos ištrūko lietuviai iš gniaužtų, tuoj, žiū, ir nepasidalija jau to menko žemės lopinėlio – kas grobia sau, kas sau, kas dangstosi, neva visiems prigrobti táikos...

Po šito viso išgrobimo ir vėl į priespaudą patekę, vėl po truputį, vogčiomis savuosius trupinius vienybės tauta į viena ėmė rinkti. Ir štai, surinko. Betgi neilgam. Vos ta vienybė davė vaisių kokį, ištrupino ją taip, kad nė su žiburiu nerasi. Ir negano to, kad toliau menkutį lopinį, arba, kaip sako skambiai, „gimtą žemę“ smulkiom smiltelėm ryti ima, bet net ir tuos, kurie kadaise telkė tautą, dabar jau išdidžiai sutrypti baigia.

Ir taip nuo amžių ir per amžius. Stotelėj irgi šitaip buvo. Vos autobusas atpūškavo, penkiolika minučių pavėlavęs, visi lyg niekur nieko – dar stumdydamiesi – tuoj vidun sulipo ir išdardėjo, kur kam reikia. Nei tos vienybės, nei draugystės lyg nebuvę.

Nebent kažkur giliai tik jausmas liko toks neblogas: kaip gera juk, kad šiandien bent penkiolika minučių turėjau draugą. Ir ne vieną. Gal net visus dešimt...