|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-16 15:34
tai jo, jo. aš gi būtent nuo to tavo bala žino kada šioj svetainėj ir nuplagijavau, patikėk. nes apskritai visada žiūriu (stebiu) ką rašai ir kaip, kad vėliau galėčiau paplagijuoti patyliukais.
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-16 15:22
Šis kūrinys geras tik tuo, kad primena štai šį mano kūrinį, skelbtą bala žino kada šioj svetainėj :)
IŠRINKTIEJI Tik trims iš mūsų buvo leista pamatyti dievą. Teko girdėti šventvagiškų gandų, kad dievų iš tikrųjų yra daug. Kuo jau kuo, o tokiais neišmanėliškais prasimanymais mes netikim. Mes žinome beveik viską apie mus supantį pasaulį. Žinome, kad jis sukurtas mums. Pasaulis teikia pastogę, parūpina maisto ir yra puiki vieta giminei pratęsti. Kalbama, kad dievas gali daugintis, kada panorėjęs. Tai – irgi prasimanymai. Kam jam daugintis? Daugintis reikia mums. Ko mes bijome? To, kas yra anapus. Gąsdina nežinia. Buvo čia drąsuolių, savo valia pasišovusių tyrinėti tą „anapus“. Nė vienas negrįžo. Sunku patikėti, kad ten yra geriau, nei čia. Baugu kažkaip...Anapus iškeliauja tik negyvėliai. Gyvieji lieka čia. Tiksliau tariant, dauguma gyvųjų. Išrinktieji pamato dievą. Sakoma, jis – toks didingas, kad savo skleidžiama šviesa ir ugniniu kvėpavimu geba nužudyti jį pamačiusiuosius. Mums tai yra garbingiausia baigtis. Skirta tik geriausiems. Sunku tapti išrinktuoju. Reikia daug išmokti. Reikia sustiprėti tiek, kad pakaktų jėgų bent akimirką atlaikyti dievo žvilgsnį. Išrinktųjų pareiga – permaldauti dievą ir išgelbėti gyvuosius nuo jo rūstybės. Neketinau tapti išrinktuoju. Dabar žinau, kad ir tiedu neketino. Tiesa tokia: mūsų trijulę išrinko seniausieji. Jie sakė, kad esame ypatingi, nors niekada tokiais nesijautėm. Užuot kamavęs save klausimais „kodėl?“ ir „kaip?“, sėmiausi jėgų. Tiedu neatsiliko. Tylėjome, nes nenorėjome išsiduoti, kad esame apimti siaubo. Sunku susitaikyti su mintimi, kad rytoj būsi paaukotas. Rytojus atėjo per greit. Visi mus išlydėjo. Seniausieji, nepraleido progos pavapėti apie išrinktųjų pasiaukojimą, visuotinę gerovę ir neišmatuojamą dievo galybę. Nejučia visi trys susiglaudėm. Lyg tas artumas galėtų mus išgelbėti...Pajudėjome anapus, varomi savo lemties. Kūną nudegino nepakeliamas skausmas, apakino ryški šviesa. Senoliai nemelavo. Dievas buvo didesnis net už pasaulį, jis žudė savo savastimi. Trumpam užplūdo neišmatuojama laimė ir begalinis pasididžiavimas savimi. Trumpam. Tada apėmė klaikus siaubas: aš pamačiau...kitą dievą! Akimirksniu sugriuvo visa tai, kuo tikėjau ir vardan ko gyvenau. Baisi tiesa temdė gyvybės likučius: supratau, kad išrinktojo dalia – ne permaldauti dievą, o sužinoti kraują stingdančią paslaptį apie dievų gausą. Laimei, tiedu jau buvo negyvi. Išsinešiau siaubingą žinojimą vienas. – Ingrida, tu tik pažiūrėk, kas per kirmėlės! Kaip arkliai! Staigiai duok šuniui vaistų. Ir pati išgerk! - Gerai, mielasis... |
  |
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |