Juodos katytės namai (1)

Piešinys Nr. 2478:
Bereikšmės linijos, prasidedančios kairiajame, apatiniame lapo kampe. Tiksliau – viena linija. Ji sukama pailgais ratais, lyg pynutė, braukiama aukštyn, kol galop baigiama lapo viduryje. Šį kartą pasirinkau tušinuką.

---

Semi kažkas nutiko. Nuo ryto iki pietų ji beveik nepravėrė burnos, atrodė truputį pikta, neatsiliepė kalbinama. Nors negaliu jos kaltinti – aš neliečiau nei vienos svarbesnė temos, pliauškiau veik tik apie orą. Ji turi visišką teisę nekalbėti su manimi apie orą. Vis tiek lyja...
- Sapnavau blogą sapną, - prisipažino ji kiek vėliau, kai galop aš visai nebesistengiau jos pralinksminti ir užsiėmiau savo darbais.
- Košmarą?
Semi palinksėjo, tačiau į smulkmenas nepasinėrė, o aš nelauktai užkibau. Paprašiau papasakoti.
- Nepamenu, - numojo ji ranka. – Kažkokia beprasmybė. Tiktai po visko girdėjau labai kraupiai miaukiančią katę. Taip įkyriai staugė, kad galų gale pabudau ir nebegalėjau užmigti.
- Gal tai buvo kaimynų katė? – paspėliojau.
- Ji sėdėjo man ant krūtinės, - papurtė galvą Semi, o aš sustingau nuo tokio pareiškimo, nemaloniai nustebintas. Vadinasi, mano ir Semi santykiams niekas negresia. Po tokio sapno ir aš pusę dienos gaivelėčiausi, netardamas nė žodžio.
Ji pagaliau nusprendė nusiprausti ir pakeisti naktinius patogesniais drabužiais, nors išeiti niekur neplanavo – lauke lijo, miestelis atrodė lyg išmiręs. Tik labai retai kokia nors mašina sustodavo prie maisto krautuvėlės, matomos pro langą.
Aš susiradau sapnų knygą ir pabandžiau surasti ką nors apie juodas kates, miaukiančias miegantiems ant krūtinių, tačiau tokios reikšmės nebuvo. Semi dėl to visiškai nenuliūdo, po maudynių pamiršusi savo košmarus. Vanduo nuplauna mintis, ji tuo ir pasinaudojo.

Vėliau paskambino mano viršininkas. Klausė, ar pasirodysiu kontoroje. Atsakiau neigiamai, o jis nenuliūdo. Tikriausiai ir pats sėdėjo namie.
- Liepsiu Olgai užrakinti ir duosiu dienelę pailsėti, - nusprendė. – Kai ruduo taip įsibėgėja, klientai užmiega savo irštvose su letenomis dantyse. Rytoj užvažiuosiu pasiimti brėžinių. Būsi?
Pasakiau, kad greičiausiai būsiu. Jis dar dvi minutes kažką paniurnėjo ir padėjo ragelį, pažadėjęs paskambinti, jeigu abejos dėl savo dienotvarkės.

Tokia tad diena. Kambariai pilki nuo dulsvos šviesos, besiveržiančios pro langus. Mintys pilkos, o per sienas besismelkianti drėgmė kartais supurto iki pirštų galiukų. Vakarop nusprendžiau užkurti ugnį židinyje, kurio nenaudojome nuo pat atvykimo į šį namą. Galbūt patogiai įsikurčiau su savo brėžiniais šalia spragančių pliauskų ir mano mintys sušiltų. Semi tai turėtų patikti.
Šeimininkas – penkiasdešimties ir dar septynerių metų vyras, kuris man buvo panašesnis į septyniasdešimtmetį, mano idėjai pritarė ir netgi padėjo užsigabenti kelis glėbelius malkų į kambarį.
- Namas turi sušilti, - linksėjo jis, kai kišau pliauskas į židinį. – Jeigu visi taip galvotų, kaip tu, Tomai. Galbūt aplankysiu Robertą iš ketvirto aukšto ir pasiūlysiu jam malkų...
Aš užkūriau ugnį, o jis nuėjo aplankyti Roberto, kuris savo kambarėlyje gyveno tyliau už pelę. Kartais mane grauždavo sąžinė, kai patriukšmaudavau su savo nauja namų kino sistema, o Robertas neatsakydavo man tuo pačiu...
Vėliau Semi liovėsi lipdyti savo keraminį miestą ir įsitaisė krėsle prieš židinį. Kai už lango sutemo, o laikrodis parodė vienuoliktą vakaro, turėjau ją pažadinti ir pakviesti į lovą.



Piešinys Nr. 2479:
Dažniausiai pasitaikantis variantas – riebus taškas popieriaus lapo viduryje, iš kurio į visas puse nutįsta spinduliai. Labai retais atvejais šį šedevrą paįvairina  visokie (atsitiktiniai) kabliukai, kažkas panašaus į raides. Šį kartą paįvairinimas solidus – ilga valtis su viduje sėdinčiu aukštu žmogumi. Rankose jis laiko irklą. Nežinau, ar man ranka nuslydo, ar tai buvo padaryta tyčia, bet – prieš valtį nubrėžta nelygi linija, primenanti išsižiojusių (šuns?) nasrų profilį. Darbas atliktas pieštuku.

---

Buvau ištrauktas iš savo nereikšmingų sapnų pačiu grubiausiu ir barbariškiausiu būdu, kokį tik gali garantuoti moteriškas balsas. Semi klykė lovoje, traukdama nuo savęs antklodę, spardydamasi ir gaudydama kvapą, bei be perstojo greitakalbe berdama „ošventasdievekasgičiadabar“.
Išsigandau jos tokios reakcijos. Maniau, ji vėl susapnavo košmarą, tad pirma mintis, atėjusi galvon buvo nuraminti ją.
Įjungiau stalinę lempą, siekiau Semi ir staiga sustingau, nustebintas šnypštimo kojūgalyje.
Ten, išsigandusi ne ką mažiau nei Semi, susigūžusi tupėjo juoda katytė. Visai maža, trumpaplaukio kailiuko, žalių akių, ji stebėjo mudu ir neramiai krūpčiojo po kiekvieno Semi pasispardymo.
- Aš maniau... sapnuoju... šventas Dieve... – iškvėpė Semi. – Kai ji pradėjo miaukti, aš prabudau ir pajutau ją ant savo krūtinės... iš kur ji, Tomai?!
- Nežinau, - atsakiau nustebęs.
Iš tiesų, neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip  šis jaunas, grakštus padaras atsidūrė mūsų miegamajame. Maža to – kodėl katytė sumanė kniaukti ant Semi krūtinės?
Atsargiai atsisėdau, nuropojau į lovos galą ir pabandžiau katytę paliesti. Ji nebandė pabėgti. Ji nebandė kąsti ar drėksti – tik buvo gerokai išgąsdinta, o galbūt ir pritrenkta Semi staigaus judesio, nubloškusio ją nuo antklodės.
- Čia gi beveik jauniklis, - pasakiau, - žiūrėk, Semi, juk ji visai miela, ar ne?
Žmona šluostėsi prakaitą, žiūrėdama į padarą mano rankose. Ji atrodė beveik rami, tik išblyškusi.
- Jeigu mūsų bute yra plyšys, tuomet jų gali atbėgti ir daugiau, ar ne? – paklausė ji.
Atsakiau gūžtelėdamas pečiais. Iš tiesų, neturėjau jokio supratimo apie galimus plyšius.

Daugiau neužmigome. Semi nusiramino, galop netgi sutiko paimti katytę į savo rankas. Aš nuėjau užkurti židinio, kuris vienintelis saugojo mus nuo rudens drėgmės. Buvo penkta valanda ryto.
Vėliau, apie pusę šešių, Semi nuėjo į virtuvę su kate ant rankų ir surado jai pradarytą indelį su grietine. Palikusi gyvūną vaišintis, ji apžiūrėjo visus langus, ar kuris nebuvo paliktas atviras. Aš apžiūrėjau sienas. Namas senas, ventiliacijos angos čia išvedžiotos vadovaujantis senovine logika – ar gali būti, jog kuris vamzdžio galas kyšo kur nors nepastebėtas?
Mūsų bute sienų nedaug – viso labo dešimt, iš kurių šešios – pertvarinės. Sugaišau likusį pusvalandį jas tikrindamas, tuo tarpu katytė bėgiojo paskui mus, miauksėdama plonu balseliu.
- Langai buvo uždaryti, - raportavo man Semi, - nėra jokių plyšių, kur ji galėjo įlysti.
- Žinai, sienose taip pat nėra landų, - pasakiau sutrikęs, - o ventiliacinės angos uždegtos smulkiomis grotelėmis. Jos tvirtai laikosi.
- Keista...
- Galbūt šeimininkas pokštą naktį iškrėtė? – bandžiau spėlioti, - gal atsarginius raktus turi. Žinai, dieną užsuksiu pas jį.
- Jau geriau tai būtų ne jo darbas, - gniaužtelėjo kumščius Semi, - aš išsigandau VELNIŠKAI!
Ji kiek pasigrožėjo liepsna židinyje. Laikrodis išmušė šeštą ryto. Už lango vis dar buvo tamsu.
- Kac kac kac! – pašaukė Semi, traukdama į virtuvę. Ji paliko mane prie židinio, apsnūdusį ir beveik besapnuojantį šio ryto viešnią.
- Tomai!
- Mhmmm? – knaptelėjau.
- Katė su tavimi?
Apsidairiau. Nebuvo jos net po mano krėslu.
- Ne...

Kitas siurprizas paaiškėjo netrukus, kai mudu pabandėme surasti savo „viešnią“. Jos nebuvo. Grietinės indelis buvo tuščias, o pati katė pradingusi kaip į vandenį, nors nei aš, nei Semi neatidarėme langų ar durų.
Mudu pradėjome kraustyti visą butą, ieškodami padarėlio, užmigusio kur nors po numestais žurnalais ar patalais. Tokiomis akimirkomis aš netgi apsidžiaugiau iškraustęs palovį, kadangi tai buvo bene vienintelė vieta, kur tikėjausi atrasti plyšį į mūsų visatą iš katytės visatos.
- Tu tai nupiešei? – parodė Semi mano piešinį Nr. 2479, suradusi jį prie lovos.
- Taip, šiąnakt.
- Ir nepabudai?
- Kankink kuo tik nori – nepamenu, kaip tai dariau.
- Tu senokai bepiešei taip konkrečiai, - žvelgė ji į popieriaus lapą. – Ta valtis ir tas vyras ilgu kaklu... Man primena Stikso upę, kur gali sutikti šunį, saugantį vartus į Tartarą...
Nustojau raustis senų sąsiuvinių dėžėje ir pažvelgiau į žmoną įdėmiu žvilgsniu.
- Atleisk... Nenorėjau tavęs bauginti, - susikrimto ji ir atėjo manęs paglostyti. Tada padėjo piešinį į dėžutę, prie kitų.
Mane iš tiesų baugina tokie pasąmonės pokštai. Ne kiekvienas prabunda vidury nakties, išsirenka vieną iš kelių piešimo priemonių ir prasėdi nežinia kiek laiko prie popieriaus lapo, galvodamas nežinia ką, regėdamas nežinia ką. Tada vėl atsigula į lovą ir užmiega. O iš ryto nieko nepamena. Semi kelis kartus prabudo, kai aš ėjau piešti savo lunatiko paveikslų. Įrašė  viską į vaizdajuostę, kurią žiūrėjau iš ryto ir šiurpau. Buvau visai ne tas žmogus. Kai Semi pradėjo žadinti, lunatikas netikėtai sustingo, tarsi stabo ištiktas, prasėdėjo taip nemirksėdamas, o vėliau atsistojo ir nusvirduliavo į lovą. Semi nepavyko mane pažadinti. Nei pirmą, nei ketvirtą kartą.
Kiekvieną rytą užrašydavau numerį naujo piešinio kamputyje ir padėdavau jį į dėžutę. Kartą į mėnesį veždavau piešinius mokslininkams, kurie mane klausinėdavo visokių nesąmonių. Kai kurie klausimai buvo visai normalūs. Bet jie lunatiko iš manęs neišvarė.

Katės bute nebuvo. Apvertėme jį aukštyn kojomis kelis kartus, viliojome kepamos mėsos kvapu – nė nemiauktelėjo. Mano šefas turėjo gerokai nustebti, užtikęs mudu šiukšlyno vidury.
- Tvarkotės? – paklausė, susibrukdamas brėžinius į segtuvą.
- Kaip matai...
Įtariai stebėjau durų tarpą, tikėdamasis išvysti juodą siluetą, smalsiai įslenkantį vidun.
Ne, ji nebesugrįžo. Tik ne tą dieną.

---

Piešinys nr. 2480:
Juoda katytė, tupinti neapibrėžtoje vietoje. Stengtasi suteikti trimačio vaizdo įspūdį, išbrūkšniuotas netgi šešėlis. Atlikta juodos spalvos kreidele.

---

Šį kartą kniaukimas pažadino mudu vienu metu. Naktinė viešnia, įsitaisiusi Semi ant krūtinės, „dainavo“ skambiai, išgąsdindama tiek žmoną, tiek mane.
- Čia dabar... – atsisėdau lovoje, purtydamasis iš miegų.
- Negaliu patikėti savo akimis! - piktokai tarė Semi, atsargiai nukeldama katę nuo krūtinės ir guldydama šalia. – Aš juk uždariau visus langus!
- O aš duris... Bet vakar su šeimininku taip ir nesikalbėjau.
- Manai, tai jo darbas?
- Jeigu ir ne jis, tai kažkuris kitas pokštauja.
- Bet kaip gi ji paspruko, Tomai? Durys juk irgi buvo uždarytos. Beje, kiek valandų?
Laikrodis rodė penktą ryto. Naktinė viešnia buvo punktuali.

Aš siektelėjau savo rytinio paveikslo ir išvydęs gerokai sunerimau. Regis, katytė buvo ne tik kambaryje, bet ir lunatiko sapnuose.
- Aš ją stebėsiu, - nutarė Semi. – Jeigu ji turi plyšį šiame bute, aš jį pamatysiu.
Toks jos užsispyrimas mane pralinksmino. Palikau ją su kate ir nuėjau padainuoti į dušą. Nebuvau tikras, ar nepažadinau Roberto iš ketvirto aukšto, tačiau tuo metu tai buvo nė motais. Kiek vėliau mane pakeitė Semi, aš tuo tarpu įpyliau katytei pieno, iš naujo užkūriau ugnį iš likusių malkų ir sugrįžau į lovą, kur sulaukiau odos aliejumi pakvipusios žmonos. Mudu mylėjomės, trumpam praradę laiko nuovoką. Semi šį kartą buvo kiek agresyvi.
Katytė, jeigu mudviejų žaidimus ir stebėjo, išliko tyli.
Vėliau, išgirdę laikrodį mušant šeštą valandą ryto, mudu pabudome iš palaimingo snaudulio, apsirengėme ir...
Katytės neberadome. Semi norėjo vėl pradėti kraustyti daiktus, tačiau sulaikiau ją. Nuojauta kuždėjo, kad nerasime.

Tą dieną aš padariau kelis svarbius (mano manymu) darbus. Pirmiausiai aplankiau šeimininką ir pasikalbėjau su juo apie mano ir Semi naktinį svečią. Jis gerokai nustebo, kiek supratau senioko veido išraišką. O gal ir sunerimo.
- Betgi Tomai, šiame name kačių nė vienas nuomininkas nelaiko, - pareiškė jis. – Žinočiau apie tai. Štai, senė Maglif, gyvenanti mansardoje, turi šunį. Žinai, vieną iš tų kišeninių, kurių šiais laikais pilna...
Linktelėjau, kad žinau.
- Aš tų veislių nepamenu... Bet va katės tikrai nė vienas neturi. Kaip ji pateko į tavo butą?
Papasakojau apie paskutines dvi naktis, kai suradome katytę savo lovoje. Išgirdęs apie mažylės kniaukimą ant Semi krūtinės, šeimininkas staiga susirūpino.
- Semi ant krūtinės? – pasitikslino jis. – Dieve...
- Kas nors negerai?
- Net nežinau, ką besakyti, Tomai. Tai nelabai geras ženklas.
Nebuvau religingas, tuo labiau netikėjau visokiomis pasakomis apie vaiduoklius. Mano tikėjimas apsiribojo vienu lunatiku, lindinčiu viduje. Todėl kantriai laukiau, kol šeimininkas teiksis paaiškinti savo „nelabai gerą ženklą“.
- Jūs tame bute gyvenate vos keturis mėnesius, - prabilo senis, galop surikiavęs savo mintis į darnią eilutę. – Prieš tai jame nebuvo gyventojų  galbūt mėnesį, gal šiek tiek daugiau. Miestelis mažas, supranti... Kai kuriame nors bute miršta senas žmogus, visi pusmetį laukia, kol iš jo pradings mirusiojo siela. Čia ne folkloras, bent jau ne plačiąja prasme. Už miestelio, jeigu važiuotum į vakarus, pamatytum vienišą namą tyruose. Ten gyvena našlė Grebkok, pamišusi ragana. Kartais man atneša žolių arbatos, gelbstinčios nuo sąnarių skausmų. Tai ji kadaise uždraudė pusę metų parduoti jos vyro vasarnamį, kai tas ten pasimirė nuo plaučių uždegimo. Aiškino, kad būtent tiek laiko reikia, kad iš namo pradingtų paskutinis mirusiojo atodūsis, kaip ji mėgsta sakyti.
Ir ką? Mūsų miestelėnai imlūs tokiems žodžiams. Nuo to laiko čia visada taip – miršta žmogus ir jo namas pusmetį stovi nejudinamas...

Aš norėjau pertraukti senį, visai nebejausdamas ryšio tarp jo pasakojimo ir Semi, tačiau jis nekantriai mostelėjo ranka, leisdamas suvokti, kad kalbės. Nustojau muistytis ir pasiruošiau klausytis toliau.

- Butas numeris septyni, - šeimininkas parodė pirštu į lubas. – Prieš keturis su puse mėnesio ten pasimirė tokia vienuolė Mata. Sena visai buvo, savo mirtimi mirė. Tiesiog užgeso kaip ta žvakė, apdainuojama vieno žydro bardo. Kai mes radome ją, jos veide  švietė tokia nenatūrali palaima, kad visi žegnojosi, nesuprasdami priežasties. O galbūt žegnojosi katės, kuri kniaukė ant jos krūtinės. Kur ten kniaukė – greičiau staugė...
- Katės?!
- Aha, štai ir priėjome katę... Na, ji buvo labai jauna, beveik jauniklis. Juoda, trumpo plauko... Nežinau aš tų veislių, gali neklausti. Keisčiausia, kad Mata tikrai nelaikė kačių, nors nesu užtikrintas – galbūt parsinešė kačiuką paskutinę dieną. Kas tuos senius supranta?..
Jis nusijuokė, o aš pajutau šaltuką.
- Jeigu tikėtume sene Grebkok, - surimtėjo šeimininkas, – aš neturėjau jūsų leisti į tą butą. Dar buvo likę du mėnesiai Matos atodūsiams dingti.
- Kitur vietos neradome, - priminiau jam. – Be to, aš buvau užsispyręs.
- Aa... pamenu, jūs tikrai buvote užsispyręs, - palinksėjo senis.

Štai toks trumpas buvo mūsų pokalbis. Vėliau šeimininkas leido man pasiimti dar porą glėbių malkų. Grįžęs papasakojau Semi apie Grebkok,  Matos mirtį ir užkūriau ugnį.
- Manai, katė prisimena savo senąją šeimininkę? Todėl ji lipa man ant krūtinės? – paspėliojo Semi.
- Nežinau, brangioji. Man ramybės neduoda tai, kad Mata mirė prieš keturis mėnesius, o katytė vis dar nepaaugo.
- Tikrai, ji visai maža...

Vėliau aš nuvažiavau į gyvūnėlių parduotuvę ir nupirkau narvelį katei. Metalinį karkasą, aptrauktą kažkokia oda. Viename gale buvo išpintos grotelės. Planavau anksti ryte pagauti ją ir uždaryti, kad galėčiau parodyti šeimininkui. O vėliau galbūt išneščiau ir palikčiau gyvūnų prieglaudoje.
Numetęs narvelį ant galinės automobilio sėdynės, pasukau į gatvę, kuria galėjai patekti į vakarinę miestelio dalį. Automobilio viduje buvo drėgna, tvyrojo ne itin malonus kvapas. Mano lietpaltis varvėjo, kiaurai merkdamas kelnes ir apykaklę.
Pravažiavau kontorą, kurioje dirbau. Langai tamsūs, nė vienos šviesos. Netinkamas laikas darbui ir bizniui. Nepamačiau nė vieno pėsčiojo.
Išvažiavau už miesto, į greitkelį. Pakilau į kalną, sustabdžiau automobilį ir apsidairiau, ieškodamas namelio tyruose.
Kairėje greitkelio pusėje, pridengtos lietaus šydo, silpnai švietė dvi namo akutės, perrėžtos langų rėmais. Kaip katės akys, tik geltonos. Į Grebkok sklypą vedė klampyne virtęs kaimo keliukas, pažymėtas metro aukščio stulpu su pašto dėžute. Ten sukti nepanorau. Sužinojau, kur ragana gyvena, man to užteko. Sugrįžau į miestą.