Taip jau yra

Petras nekentė. Nekentė pasaulio, nekentė žmonių, nekentė pats savęs. Vienintelis mielas dalykas, apie kurį kalbant vos juntamai sudrebėdavo jo balsas, buvo nedidelė lysvelė šalia namo, kurioje augo svogūnai. „Manoji svogūnų lysvelė“, – taip ją pristatydavo Petras savo svečiams, nors ir žinojo, kad tai jiems nerūpi. Kai jam būdavo sunku, jis eidavo apžiūrėti savosios lysvelės. Jis pabendraudavo su kiekvienu svogūnu, kiekvieną pašnekindavo, paglostydavo ir vardu pavadindavo. Nepamiršdavo nė vieno. Ne paslaptis, kad turėjo ir numylėtinių, šiuos dažniau patręšdavo, pamalonindavo meilesniu žodeliu ar pagyrimu. “Na, kaip šiandien jautiesi? Ar nešalta? “ – klausdavo jis.
          Dažnas niekindavo ir  tyčiodavosi iš Petro, net motina, kuri gyveno kartu, dažnai lepteldavo: „Kiek tu gali bovytis su tais svogūnais, kaip koks debilas. Koks mažas buvai durnas, toks ir likai. Žmoną eitum geriau susirastum, nežaidęs čia“.
Petras, nieko neatsakydavo, nors tokie žodžiai ir žeidė jį. Jis viską išgyvendavo savyje, žinojo, kad vistiek niekas jo nesupras. 
          Rudenį svogūnus išrovęs, juos gražiai išdėliodavo sandėliuke pagal dydį ir dažnai ten lankydavosi, kad jo draugai nepasikustų vieniši.
          Gūdžiais žiemos vakarais, kai liūdesys ir neviltis persmelkdavo kiekvieną Petro kūno ląstelę, jis eidavo į sandėliuką, pasiimdavo kelis svogūnus, juos lėtai supjaustydavo ir išsikepdavo. Ašarą nuriedėdavo Petro skruostu, kai pakeptų svogūnų kąsnis maloniai sudirgindavo gomūrį. Taip ir gyveno,  ramiai, paprastai, be didelių ambicijų ir planų. Visas Petro gyvenimas buvo svogūnai. Galime tik įsivaizduoti kas dėjosi jo širdyje, kai laiškininkas  vieną dieną, atnešė žinią, kad lysvelės vietoje bus tiesiama gatvė. Ar tada kam buvo svarbi Petro nuomonė?
          Kiekvieną kartą eidamas gatve pro TĄ vietą ar valgydamas svogūnus, prisimenu Petrą ir keistas kaltės jausmas užplūsta. Gyvenimas negailestingas. Taip jau yra.